Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Ne veltui šios knygos autorius yra tituluojamas įdomiausiu šiuolaikiniu estų rašytoju. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra iš tiesų labai unikalus kūrinys. Laikas – XIII a. Pagrindinis veikėjas – vienas iš paskutiniųjų su savo šeima miško (kaip priešprieša pasikrikštijusiems ir apsigyvenusiems kaime) gyventojų. Visas kūrinys galima sakyti sukasi apie pagonybės susidūrimą su krikščionybe, išgyvenimą didelių pokyčių metu, ilgesiu to, kas negrįžtamai prarasta. 

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra Lėmetas, o ši knyga kartu yra ir jo virsmo suaugusiuoju istorija. Visa tai – fantastiškų įvykių ir veikėjų fone – drakonas, gyvačių užkalbėjimai, labai keisti ir artimi žmonių ir gyvūnų santykiai. Kad ir kaip keistai šis derinys skambėtų, puikiai suderėjo šiame kūrinyje. Kaip ir ironiškas, šmaikštus pasakojimo tonas ir ganėtinai siaubingi įvykiai. Smagu susipažinti su tokia kokybiška ir originalia kaimynų estų kūryba! 

Beje, ši knyga priklauso Aukso Žuvų Keliautojai laiku serijai, kuri skirta Europos šiuolaikinei moderniai prozai pristatyti. Ją sudaro 9 knygos. 

Papročių kvestionavimas

Man pasirodė, kad knyga labai stipriai pašiepia buką tradicijų ir papročių laikymąsi, nekvestionuojant, kartais net statant į pavojų savo šeimos narius. Atrodytų, kad Lėmetas, būdamas vienas iš paskutinių miško gyventojų turėtų atstovauti pagoniško tikėjimo pusę, kultūrų susidūrimo mūšyje, tačiau priešingai. Jis šioje knygoje yra tarsi vienintelis sveiko proto balsas, vertinantis viską kritišku žvilgsniu. Žmogus mokėjęs gyvačių kalbą ironizuoja tiek užsispyrimą laikantis senųjų papročių, tiek fanatišką pasinėrimą į naujuosius. 

Knyga yra labai stipriai persmelkta nuojautos, kad viskas kas geriausia jau praėjo, nebesugrįš. Pasaulis negrįžtamai keičiasi blogąja linkme. Žmonės išsižadėję savęs, seka paskui netikrus pranašus. Lyg ir kalbama apie XIII a. kultūrinį virsmą, o iš tiesų ganėtinai universalu. 

Bet vis vien yra iš ko pasijuokti

Žinau, kad apžvalgą skamba liūdnai, bet iš tiesų Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą sugeba kaip reikiant pralinksminti. Kasdienybė miške su fantastiniais gyvūnais kartais tikrai gali būti absurdiška ir juokinga. Dar man labai įstrigo simbolis apie moterų ritualą, slaptą ir nežinomą vyrams. Maudynes miške šviečiant mėnulio pilnačiai, po kurio moterys įgauna jėgų ir ima švytėti. Klausiau šio epizodo (šią knygą „skaičiau“ audio formatu) odontologo kėdėje, ir vos galėjau nustoti juoktis tuo momentu, kai labiausiai nereikėjo to daryti. 🙂

Kodėl skaityti? Ar esat skaitę nors vieną estų rašytojo kūrinį? Man buvo pirmasis ir tikrai labai vertas dėmesio. XIII amžius fantastikos ir epinių būtybių fone. Originalu, šmaikštu, prasminga. 

Kodėl neskaityti? Jei esate jautresni smurtinėms scenoms, tai čia tikrai yra tokių šiurpokų vietų. O skaitant negali užsidengti akių, kaip žiūrint serialą. 

Share: