Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.
Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.
Laukimas
Šėtoniškas tango yra apie visomis prasmėmis skurdų gyvenimą ir nuolatinę laukimo būklę. Mažame apleistame miestelyje likę labai nedaug gyventojų, visi jie paskendę savo vidinėse intrigose ir laukia savo išgelbėtojo, kuris jau pakeliui. Vienas iš veikėjų – Irimijas, idealizuotas emociškai ir fiziškai stiprus personažas, kuris kūrinyje sugretinamas su pranašu. Čia ir keliose kitose kūrinio vietose teikiant nuorodas į Bibliją.
Laukimas, laukimas, laukimas – dabar jau tikrai tuoj bus geriau. Šia nuotaika, kaip ir ore besitvenkiančiu nusivylimo debesimi, yra persmelktas visas kūrinys.
Atmosfera
Šėtoniškas tango nesunkiai galima pavadinti atmosferiniu kūriniu – ją kuriančioms priemonėms čia tikrai daug dėmesio. Visas kūrinys yra ištisas lietaus, purvo, tamsos ir pykčio paveikslas. Ir nors tamsias knygas aš mėgstu, šį kartą juodosios žmonių gyvenimo pusės man buvo per daug. Pridėjus dar ir tai, kad rodos niekas kas vyksta šioje knygoje lyg ir neturi prasmės – skaitymo patirtis tampa nemenku išbandymu.
Rašymo stilius
Knygos rašymo stilius taip pat netradicinis. Knyga parašyta be pastraipų, suskirstyta į dvi dalis ir 12 skyrių. Forma turbūt turi sąsajų su tango žingsneliu, deja, su šokiu esu mažai susijusi, tad plačiau komentuoti negaliu. Sakiniai labai ilgi, dialogai arba apsiriboja skurdžia keiksmų pilna kalba, arba yra kitoje spektro pusėje – perspausto patoso.
Aš nenoriu sudaryti įspūdžio, kad knyga parašyta neorofesionaliai. Anaiptol. Yra keletas visai gražių vietų – varpų simbolis arba gyvenimo, kaip niekad nesibaigiančio rato ar kilpos, kurioje visi esame įstrigę, vaizdavimas. Aš tikiuosi, kad ši originali knyga atras savo skaitytojus, o aš turiu būti sąžininga ir pasakyti savo įspūdį. Nepaisant keleto aspektų, šis kūrinys man tapo maždaug 7 valandų trukmės kankinimo seansu.
Kodėl skaityti? Jei pavargote nuo vienas į kitą panašių šiuolaikinės literatūros kūrinių ir norite ko nors tikrai išskirtinio. Nepažadu skaitymo malonumo, bet kitoniškumo, tamsos ir grotesko tai tikrai.
Kodėl neskaityti? Viskas šioje knygoje man buvo atgrasu, o blogiausia, turbūt, yra tai, kad visai istorijai likau abejinga. O dar – norėčiau kad knygos, kuriose yra beprasmių gyvūnų kankinimo scenų būtų pažymėtos specialiais ženkliukais, tada aš būčiau rami, kad netyčia jų nepasirinksiu.
