Na, visų pirma norisi padėkoti autoriams už užpildytą aktualijų spragą. Didžiąją dalį knygoje aptariamų įvykių paleidau būdama motinystes atostogose ir reikia pripažinti, kad naujienas ir politines aktualijas sekiau minimaliai. Kitaip tariant, sėdėjau savo laimės burbule ir nors ir girdėjau apie pavienius Kabinetas 339 patarimus skandalus, įdėmiai neanalizavau ir tuo labiau negalėjau tinkamai sujungti į vientisą seką. O dabar tai už mane padarė knygos kūrėjai.
Norisi pagirti Kabinetas 339 už nuoseklumą ir kelių didelių tyrimų sujungimą į vieną visumą. Tokio žanro knygos Lietuvoje naujiena, bet tikėkimės, kad sėkmė įkvėps ir kitus tiriamosios žurnalistikos atstovus. Smagus ir netikėtas buvo įtampa kurstantis rašymo stilius – lyg skaitytum politinį triilerį. Nepaisant to, man kai kuriose vietose pritrūko gylio – galbūt reikėjo daugiau informacijos iš pačių tyrimų įdėti? O gal toks autorių užmanymas – parašyti knygą su namų darbais? Skaitant tikrai norisi ieškoti ir tikrinti nemažai informacijos.
Nematomas žurnalistų darbas
Skaitant Kabinetas 339 buvo įdomus ne tik pats turinys, bet ir žurnalistų darbo užkulisiai. Juk dažniausiai matomi jų raštu ar žodžiu užduodami klausimai – o pasirodo tai tik ledkalnio viršūnėlė. Pasirengimas interviu ir tyrimams reikalauja begalės analitinio, nematomo darbo. Man patiko, kad knygoje buvo nuolat pabrėžiamas informacijos tikrinimas, siekiant kiek įmanoma tvirčiau išlaikyti objektyvumą.
Ne tokia smagi ir mažiau žinoma žurnalistų darbo dalis – jiems tenkantis spaudimas. Paviešinus bet kokią kritišką ir tam tikrų grupių atžvilgiu jautrią informaciją visuomet bus nepatenkintų asmenų. Kabinetas 339 puikiai atskleidžia įtampą, kurioje turi gyventi sudėtingus klausimus narpliojantys tyrėjai.
Politinis trileris
Skaitydama knygą vis atsimindavau ne taip seniai skaitytą Andriaus Tapino knygą Prezidentas. Rašymo stilius pasirodė panašus – lengvas ir kurstantis įtampą. Aišku Kabinetas 339 įspūdis buvo dar stipresnis, nes šokiruoja mintis, kad nors ir skamba kaip fikcija, iš tiesų aprašomi realūs įvykiai. Nepaisant to, perskaičius abi knygas, apėmė panašus jausmas – kad tai yra laikina. Autorių vietoje aš būčiau Kabinetas 339 pabrandinusi, nes skaitant net praėjus keliems mėnesiams po knygos išleidimo knyga jau reikalauja tęsinio. Tuo labiau, kad keletas knygoje paminėtų istorijų man pasirodė be atomazgos.
Kodėl skaityti? Giriu už įdomų, naudingą ir lengvai pateiktą žurnalistinį tyrimą. Įdomu stebėti, kaip daug skirtingų istorijų susilieja į visumą. Patiks visiems smalsaujantims kaip atrodo tiriamosios žurnalistikos atstovų darbo virtuvė.
Kodėl neskaityti? Man vietomis pritrūko gylio ir atomazgos. Be to, panašu, kad knygai jau dabar reikia tęsinio.
