Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?
Svarbu ne ūgis
Mūsų sielos naktyje man stoja į gretas kartu su Prieraišumo laisvė ar Motinų sekmadienis. Tai viena tų trupučių knygų, kurią iš esmės sunku vadinti romanu. Aptariamas siauras fragmentas iš veikėjų gyvenimo, tačiau kaip paprastai ir įtaigiai tai padaroma!
Mūsų sielos naktyje ne tik trumpa, čia dar ir gausu glaustų dialogų, taigi knygą nesunku perskaityti per 1-2 valandas. Tokiame mažame formate autorius vis vien sugeba atskleisti pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijas, papildyti jų vaikų likimų nuotrupomis ir palikti stiprų emocinį įspaudą.
Šilumos ir artumo siekis
Galvoju, kad knyga taip pat savo tema primena neseniai skaitytą kūrinį Kiekvienas žmogus. Bet ši kartą gyvenimo saulėlydis ir savotiškas rezultatų vertinimas pateiktas kelis, o gal keliasdešimt kartų švelniau ir subtiliau.
Mūsų sielos naktyje mano akimis yra apie tai, kokie svarbūs gyvenime yra autentiški pasirinkimai, svetimų lūkesčių ir nuomonės atmetimas. Knygoje taip pat stipri žinia apie santykius ir ryšius – gyvenimo gale tai brangiausia ką turime. Šiek tiek apibendrinant šis kūrinys man yra viena subtiliausių, keisčiausių ir liūdniausių skaitytų meilės istorijų.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate knygas apie šeimų santykius, paprastas gyvenimo istorijas, prabėgusio laiko, prarastų galimybių temas. Patiks jei nemėgstate daugžodžiavimo arba renkatės tekstus, kur mažiausiomis įmanomomis priemonėmis, sukuriamas stipriausias galimas emocinis rezultatas.
Kodėl neskaityti? Jei vengiate senatvės ir prabėgusio gyvenimo temų, o kartu – skaudžių ir liūdnų emocijų. Tekstas gali pasirodyti per sausas ir mažai literatūriškas.
Atradau Jūsų internetinį puslapį, labai įdomu… Per savaitgalį perskaičiau šią knygą ir susimąsčiau. Kaip ją vertinti? Iš pažiūros labai paprasta, netgi atrodo primityvoka, nes joje nieko tokio ypatingo labai nevyksta. Sakiniai super paprasti, didelių intrigų irgi nelabai galima rasti. Bet vis tik užkabino. Žinoma, pati pradžia intriguoja, kaip čia taip, kuom tas baigsis, bet vėliau tarsi viskas susidėlioja ir, rodos, tai, kad du pagyvenę žmonės nusprendžia vienas su kitu leisti naktis, nėra jau taip keista. Vis tik verčia susimąstyti apie senatvę, vienišumą, aplinkinių reakcijas. Knyga gan liūdnai baigiasi, bet vilties yra, juk jei yra su kuo pasikalbėti telefonu, tai vis geriau, nei buvo.