Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.
Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti.
Kai istoriją pasakoja „mes“
Gali būti, kad Jaunosios savižudės yra pirmoji knyga mano gyvenime parašyta iš „mūsų“ perspektyvos. Tie mes – jauni vyrukai, kurie gyvena penkių seserų kaimynystėje ir yra visiškai apžavėti merginų grožio ir paslaptingumo. Jie stebi merginas mokykloje, savo kiemuose, dirbdami ir ilsėdamiesi, net sapnuose negali jų pamiršti.
Įdomu tai, kad pasakojimas šokinėja laike, leidžiama suprasti, kad didžioji dalis istorijos pateikta jau iš suaugusių vyrų perspektyvos. Galima nujausti, kad visų penkių Lisbonų šeimos vaikų savižudybė paliko neišdildomą pėdsaką stebėtojų gyvenime, jie negali nurimti neatsakę į klausimus kaip ir kodėl, todėl keliauja po šalį ir kalbina istorijos liudininkus, jau praėjus nemažai metų po įvykio.
Kita perspektyva
Lygiai taip pat kaip ir vyrukai, knygos pasakotojai, vertinantys istoriją tiek iš tuometinės, tiek iš vėlesnės perspektyvos, galiu padaryti ir aš. Filmą mačiau manyčiau daugmaž prieš 15 metų ir stebiuosi, kaip skirtingai vertinu siužetą. Būdama paauglė, atrodo mačiau tik paviršinę istorijos dalį – keistą paauglių elgesį, sunkumus pritapti mokykloje, pirmąsias meiles, griežtą tėvų auklėjimą ir maištą prieš jį.
Dabar man viskas pasirodė kur kas sudėtingiau. Mačiau situaciją tėvų akimis, bendruomenės ir galiausiai visos šalies mąstu. Mergaičių elgesys persmelktas melancholijos ir liūdna baigtis man atsivėrė žymiai daugiau nelaimės priežasčių, nei tik maištas prieš despotiškus tėvus.
Visuotinė melancholija
Nežinau, galbūt ir per giliai kapstau, bet turiu nuojautą, kad autoriaus turėjo šiek tiek platesnį užmojį nei tik papasakoti tragišką nutikimą. Aš manyčiau, kad jis siekė atskleisti laikmečio dvasią, kultūrinį virsmą visose JAV. Mergaičių istorija vyko praėjus maždaug 20 metų po antrojo pasaulinio karo, materialinė gerovė šalyje buvo pasiekusi piką, bet atsivėrė kažkoks vertybių ir prasmės vakumas, dėl kurio troško daugybė to meto jaunų žmonių ir kuris galbūt iš dalies pražudė ir Lisbonų merginas.
Kodėl skaityti? Jei patiko filmas, dar labiau patiks ir knyga. Jei mėgstate sunkesnes, slogios atmosferos knygas. Nes Jaunosios savižudės yra ne tik vienos šeimos, bet kr visos valstybės ideologijos tragedija.
Kodėl neskaityti? Jei mėgstate gilius, gerai išvystytus personažus – ši knyga yra apie paslaptis, trumpus žvilgtelėjimus, spėjimus. Per visą knygą mes labai mažai sužinome, kokios iš tiesų buvo penkios savo gyvenimą tragiškai užbaigusios seserys ir kaip atrodė jų gyvenimas.
