Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.
Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių.
Tikroviškumas
Knygos istorija papasakota rašytojo akimis. Jona arba Jonas siekia surinkti informaciją apie vieną atominės bombos kūrėjų ir jo šeimą, bei visa tai sudėti į knygą „Pasaulio pabaigos diena“, kurioje būtų pasakojama apie tai, kas nutiko kai ant Hirosimos buvo numesta bomba. Pirmas į akis krentantis kūrinio bruožas – tikroviškumas. Rašytojo fantazija pateikiama tarsi faktai ir skaitydama aš iš tiesų maniau, kad egzistavo toks ekscentriškas mokslininkas Feliksas Hionikeris. Vėliau paieškojusi informacijoje internete, supratau, kad visiškai visas Katės lopšys siužetas yra pramanytas. Taigi, pasakojimo maniera natūrali, įtaigi. Visa knyga suskirstyta į trumpučius ironiško humoro persmelktus skyrelius.
Uždara bendruomenė
Jei pirma knygos dalis orientuota į branduolinės bombos kūrėjo ir ekscentriškos jo šeimos gyvenimą, kita siužeto pusė rutuliojasi San Lorenso saloje, kurią pagrindinis veikėjas ne be reikalo pavadina bananų respublika. Jei pirmoji Katės lopšys dalis pritrenkė realistiškumu, antrojoje juo vis mažiau kvepia. Pasitelkdamas šios mažos uždaros bendruomenės gyventojų pavyzdį Kurt Vonnegut toliau ironizuoja valdžios institucijas, šaiposi iš to kaip dirbtinai kuriamas identitetas. Rašytojo akiratyje tai, ką iki šiol dažnai regime tarptautinėje politikoje – esantys valdžioje savo galią dažai palaiko ieškodami vidaus ar užsienio taikinių, dirbtinai palaikydami tam tikrus konfliktus ir iliuziją, kad visuomenę reikia ginti nuo įsivaizduojamų priešų.
Bokonono religija
Katės lopšys yra pilna Bokonono religijos tiesų, arba kitaip fomų. Kurt Vonnegut čia mane tikrai nustebino savo išradingumu. Šios tiesos originaliai aiškina tam tikrus gyvenimo reiškinius ir žmogaus gyvenimo tikslą. Šio savo konstrukto pagalba rašytojas tarsi pašiepia žmonių iliuzijos troškulį, negalėjimą priimti realybės tokios, kokia ji yra. Katės lopšys pasakoja apie tai, kaip religija gali būti visuomenės kontrolės įrankis. Tuo tarpu visuomenė šioje knygoje, nors ir suprasdama šio žaidimo esmę, pati pasirenka paklusti jo taisyklėms. Nes taip aiškiau ir patogiau. Taigi, perskaičius šią knygą bus iš ko pakrizenti ir apie ką pamąstyti. Šioje vietoje man iškart kilo paralelės su Bukowski.
Kodėl skaityti? Vien tam, kad susipažintumėt su Bokonono religijos tiesomis. Taip pat dėl originalaus knygos siužeto, netikėtos pabaigos. Katės lopšys vienu metu ir labai lengva bei šmaikšti, tačiau kartu gvildenanti sudėtingus klausimus – mokslo pažangos ir atradimų panaudojimo karyboje, dirbtinio identiteto formavimo, valdžios paradoksalumo temas.
Kodėl neskaityti? Kai kurie knygos fragmentai balansuoja ant plonytės ribos tarp kokybiško absurdo humoro ir tiesiog nesąmonių. Turbūt reikėtų išskirti ir vientisumo trūkumą – pirmoji pusė knygos gana reikšmingai skiriasi nuo antrosios – pradžia labai smarkiai realistiška, o pabaigoje realizmo jau nė su žiburiu nerasi.
