Mano įspūdžiai įveikus šią knygą dvejopi. Trisdešimt milijonų žodžių siunčiamai žinutei nedvejodama skirčiau aukščiausią įvertinimą. Apie ją sužinoti ir suvokti tikrai svarbu visiems tėvams. Autorė įtikina, kad be galo svarbu kalbėti su mažais vaikais ir pataria, kaip tai daryti, kad būtų kuo daugiau naudos. Bet štai formai turėčiau rimtų priekaištų. Mano nuomone, tos grynos, tikrai naudingos informacijos čia yra ne tiek jau ir daug. O gan didelė dalis knygos primena studento pastangas pasiekti reikiamą spaudos ženklų kiekį.
Trisdešimt milijonų žodžių
Jei ši knyga būtų mokslinis darbas (o tokį, beje, ir primena) labai lengva būtų išskirti pagrindinę tezę – vaikai negimsta protingi, o tokiais tampa girdėdami kalbant tėvus. Būtent šio teiginio pagrįstumą autorė įrodinėja didžiojoje dalyje knygos.
O vaikai, pasirodo, iš tėvų girdi labai skirtingus dalykus. Su tyrimu, kurio metu buvo nustatyta, koks skirtingas tėvų žodynas bendraujant su vaikais, yra susijęs ir knygos pavadinimas. Trisdešimt milijonų žodžių – tiek mažiau nei jų bendraamžiai girdi vaikai iki 4 metų kai kuriose šeimose. Dr. Dana Suskind teigia, kad tai smarkiai įtakoja ne tik jų būsimą žodyną, bet ir mokymosi rezultatus.
Mokslinė dalis
Beveik pusė knygos užima autorės pasakojimas apie tai, kaip ji atrado šią temą, kokios jos, kaip praktikuojančios gydytojos patirtys tam turėjo įtakos. Ši dalis labai smarkiai primena akademinį tekstą, aprašyta daug susijusių mokslinių tyrimų. Nors ir papildyta asmeniniais pavyzdžiais, tačiau skaitosi gana sunkiai.
Galbūt čia tik aš, bet smegenų plastiškumo tema, man jau buvo girdėta knygos Auklėjimas be dramų dėka. Nors ir ne taip moksliškai, bet apie ankstyvojo ugdymo, tame tarpe ir kalbinio svarbą nemažai pasakojama ir Renatos Lazdin knygoje 7 intelektai. Galbūt tėvams, kuriems Trisdešimt milijonų žodžių bus viena pirmųjų šioje srityje, pasirodys kur kas naudingiau.
Knygoje detaliai aprašomi tokie gerai žinomi moksliniai eksperimentai kaip mamos šalto veido testas, taip pat vaikų ir zefyrų egzaminas. Paspaudę pavadinimus rasite nuorodas, jei nematėte, bet čia jau visiška vaikų ugdymu besidominčių tėvų klasika.
Kaip kalbėti su vaikais
Ilgai narpliojusi klausimą, kodėl svarbu kalbėti su vaikais, autorė ties viduriu knygos pagaliau prieina praktinę dalį, kur paaiškina, kaip reikėtų tai daryti. Ir čia jau tikrai buvo įdomu ir naudinga. Trisdešimt milijonų žodžių pateikiami trys pagrindiniai principai, kuriuos autorė vėliau plėtoja – būk dėmesingas, daugiau kalbėk, aš tau tu man.
Iš esmės autorė ragina atidžiai stebėti vaiką, kalbėti apie tai, kas įdomu jam, aptarti objektus, kurie patraukia mažo vaiko dėmesį. Patariama naudoti kuo daugiau žodžių, nepamiršti skaičių, spalvų ir formų. Kitas labai svarbus principas – interaktyvumas. Tai reiškia vaiko įtraukimą, jo reakcijų stebėjimą, išklausymą jam kalbant.
Turbūt labiausiai mano dėmesį patraukė mintis, kad vadinamoji „vaikiška šneka“, paploninti tonai, linksmos intonacijos iš tiesų yra naudingos vaikams. Aš tuo tarpu, buvau viena tų, besididžiuojančių, kad šneka su vaiku, kaip su suaugusiu. Pasirodė taigi nėra pato geriausia praktika.
Abejonės
Iš tiesų skaitant knygą labai justi, kad ji orientuota į JAV auditoriją. Čia daugybė informacijos apie vaikų padėtį šalyje, spręstinas problemas, vykdomas programas. Trisdešimt milijonų žodžių daug to kas, mano akimis, yra visiškai perteklinė informacija Lietuvos skaitytojui.
Kitas momentas – tyrime, kuriuo pagrinde remiasi autorė ir iš kurio rezultatų dėka „išplaukė“ knygos pavadinimas, labai smarkiai buvo akcentuojamas skirtumas būtent tarp aukšto socialinio sluoksnio tėvų ir socialiai remtinų šeimų. Ar tikrai turtingi žmonės būtinai daug bendrauja ir gausiai, bei aktyviai šneka su savo vaikais, o žemesnes pajamas gaunantys atvirkščiai. Bent mane, tas nuolatinė pajamų ir vartojamo žodyno sąsaja erzino ir vertė abejoti tyrimo pagrįstumu. Taip pat suabejojau kiek aktualus stereotipas, kad su mergaitėmis kalbantys tėvai įtraukia mažiau su matematika susijusių žodžių.
Kodėl skaityti? Nes knyga padeda aiškiau suprasti, kokią didelę reikšmę vystant vaiko intektinį potencialą turi tėvai. Knygos žinutė puiki – dar beskaitydama knygą pajutau, kad stengiuosi daugiau kalbėti su vaiku, pasakoti ką darau, komentuoti, tai, su kuo susiduria vaikas. Mano labai patiko, kad knygoje aptariama ekranų įtaka, ne iki šiol skaitytose knygose apie tai daug informacijos nebuvau radusi.
Kodėl neskaityti? Dėl pateikimo formos – daug pilstymo iš tuščio į kiaurą, pritempinėjimų, besidomintiems tėvams jau tikra girdėtų mokslinių tyrimų aprašymų. Dėl labai stipriai į JAV problemas ir skaitytoją orientuoto teksto. Iš esmės knygoje dėstomi patarimai yra gana elementarūs ir juos kuo puikiausią būtų galima sudėti į platų, išsamų straipsnį,ar bent per pus plonesnį leidinį nei šis.
Knygą įsigyti galite čia.
