Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.
Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.
Požeminis geležinkelis
Pirmas dalykas, kurį padariau baigusi skaityti šią knygą buvo informacijos paieška. Norėjau sužinoti ar kūrinyje minimas požeminis geležinkelis iš tiesų egzistavo. Pasirodo tai iš tiesų buvo saugių žmonių namų ir požeminių kelių tinklas, kuris buvo sukurtas padėti pabėgti nuo žiaurių sąlygų plantacijose kenčiantiems vergams. Kadangi kiekvienas dalyvaujantis šioje sistemoje smarkiai rizikavo, tinklas buvo sukurtas taip, kad kiekvienas “kontrolierius“ žinodavo tik apie sekančią bėglio stotelę. Iš tiesų įspūdinga istorija, primenanti mūsų knygnešių ar partizanų ryšininkų tinklus.
O kur dar kita, mažiau matoma Požeminis geležinkelis idėja. Kaip kažko pulsuojančio ir gyvuojančio po mumis, kuo tikime ir laukiame, bet nesame iki galo tikri, kad tai egzistuoja. Man tai pasirodė iliuzija į pačią laisvę.
Laisvė
Viena iliuzija tokia, kad mes galime pabėgti nuo vergijos. Negalime. Jos randai niekuomet nepranyks.
Pagrindinė Požeminis geležinkelis veikėja Nora per daug apie pabėgimą nesvajoja, kol to jai nepasiūlo kartu su ja vergovės žiaurumus kenčiantis Cezaris. Turbūt tuomet jai užgimsta mintis ir viltis apie laisvę, kaskart vis aiškiau ir stipriau. Man patiko, kad knygoje trumpai perbėgama per Koros giminės istoriją, atskleidžiant jos mamos ir senelės skirtingus charakterio bruožus ir likimus. Koros mama tikra legenda – vergė, kuriai pavyko pabėgti. Šis faktas yra jos stiprybė ir silpnybė – jausmai sumišę tarp pagarbos, liūdesio, kad buvo palikta, bei neapykantos.
Laisvė neturi nieko bendro su grandinėmis, o tuo kiek erdvės turi.
Aš manau, kad šios knygos didžiausia stiprybė tai, kad ji koncentruojasi ne į patį pabėgimą, bet į gyvenimą po jo. Dažnai galima įsivaizduoti, kad žmogus pasprukęs nuo traumuojančios ir varžančios aplinkos gali lyg niekur nieko laimingai gyventi toliau. Požeminis geležinkelis demonstruoja, kad anaiptol, nagrinėdamas tiek vidines, tiek išorines to priežastis.
Visa, ką kada nors žinojote, jums sakė kad laisvė tėra pokštas bet štai jūs laisvi. Bet mes vis tiek bėgame, ir šviečiant gerajai mėnulio pilnačiai bėgame į šventovę.
Kalbant apie vidines, tiek išoriniai tiek sielos randai dažnai neleidžia suvokti savo laisvės. Knyga atskleidžia kaip greitas sėslumo poreikis gali apgauti savisaugos instinktą ir įvelti į pinkles. Kalbant apie išorines priežastis, Požeminis geležinkelis tiesiog puikiai atskleidžia Amerikos vergijos istorijos prieš Pilietinį karą kontekstą. Labiausiai knyga turbūt iliustruoja padėti pusiau laisvose valstijose. Kuomet vieni žmonės rizikuoja savo gyvybe padėti vergams, kiti tyliai žiūri skeptiškai, o dar kiti tik ir laukia kuomet kilus kibirkščiai ir susiklosčius tam tikrai palankiai situacijai bus galima išlieti savo žiaurumą ir agresiją, kylančią, greičiausiai iš pačių nesaugumo jausmo ir sąžinės graužaties.
Platus žvilgsnis
Knygai papildomo žavesio pridėjo keletoje vietų įsiterpiantis pasakotojo perspektyvos pasikeitimas, kuomet istoriją galime trumpam pamatyti kitų veikėjų akimis. Šis rašymo sprendimas leido suvokti siužetą dar platesniu žvilgsniu.
Visgi iš esmės rašymo stilius man nepasirodė labai priimtinas. Įvykiai dėstomi atsitraukus, per daug jų neanalizuojant, nenaudojant įtampą ar papildomas emocijas kuriančių priemonių. Viskas pateikta taip ramiai, tarsi per kokią miglą. Ant knygos nugarėlės parašyta, kad tai kūrinys pasmerktas tapti klasika. Dabar jau perskaičiusi knygą manau, kad šis komentaras labiau susijęs ne su pačiu turiniu, o klasikiniams kūriniams būdingu rašymo stiliumi.
Kodėl skaityti? Dėl netradicinio, kompleksiško požiūrio į laisvės sąvoką. Jei norite geriau suprasti vergovės kilmę ir istoriją. Jei mėgstate simbolizmą ir apmąstymus skatinančias knygas.
Kodėl neskaityti? Jei tikitės įtampą ir graudulį keliančio kūrinio. Viskas čia pateikta labiau ramiai, susitelkiant į pačius įvykius ir istorinį kontekstą, o ne žaidimą su skaitytojo emocijomis.
Visiškai su Jumis sutinku dėl to, kad kūrinyje viskas pasakojama šaltai, atsitraukus. Skaičiau tik dėl to, kad mane domina vergovės istorija, žmonių likimai.
„Dėdės Tomo Trobelė“, nors parašyta paprastai, bet labiau paliečia jausmus ir priverčia susimąstyti.