Formatas
Knygą sudaro apie 10 skyrių, kuriuose Agnės Matulaitės pamąstymai šeimos, motinystės, darbo santykių, žmogiškumo, psichologijos, seksualumo ir kitomis temomis. Visgi aiškių ribų išlaikyti nepavyko ir tos pačios temos buvo liečiamos skirtinguose skyriuose. Bet čia labai kritikuoti negali, nes gyvenimas toks, kad kai kurių temų viena nuo kitos tiesiog negali atskirti.
Minėti pamąstymai yra labai įvairaus ilgio, bet dažnai labai trumpučiai, vos pusės puslapio ar kelių eilučių ilgio. Šie fragmentai vienas su kitu nesusiję ir veda skaitytoją autorės minčių šuoliais. Kaip jau minėjau įžangoje – didžioji dalis jų jau buvo publikuoti socialiniame tinkle Facebook. Dėl šios priežasties skaitydama jaučiau nuolatinį lengvą deja vu ir nebuvau labai patenkinta tą pačią informaciją skaitydama antrą kartą.
Geriau mažomis dozėmis
Iš esmės dėl to, kad Žali sausainiai manęs nesužavėjo kaltinu tik pati save. Prieš įsigydama šią knygą atidžiau nepasidomėjau jos formatu. Žali sausainiai tokios galimybės net neturėjo, nes aš paprasčiausiai nemėgstu tokio tipo knygų. Žinau, kad jos egzistuoja ir net yra jas mėgstančių. Tai yra knygos, kurias žmonės skaito po puslapį prie kavos ar prieš miegą. Perskaito pastraipa, pasisemia pozityvo ir turi apie ką pagalvoti dienos bėgyje ar prieš miegą.
Aš Žalius sausainius perskaičiau per porą prisėdimų ir tai nebuvo gera mintis. Skaitant nuosekliai nepamokslaujantys pamokslai ima erzinti, temos kartotis, minčių šuoliai varginti. Ta pati informacija, tikiu, mažomis dozėmis veiktų visaip kitaip. Tai pagrindinė priežastis, kodėl manau, kad šios mintys turėjo likti ten kur ir užgimė – ant Agnės Matulaitės Facebook sienos.
Knyga, man atrodo, turėtų būti ta susitelkimo sala, nuolat besikeičiančios ir fragmentiškos informacijos fone. Ir taip kasdien esame užtvindyti trumpais tekstais ir greitais skaitiniais, tad būtų liūdna, jei ir knygos neleistų nuo to pabėgti.
Geri dalykai apie turinį
Atsiribojus nuo formato (kad ir kaip man būtų sunku tą padaryti), turinys didžiąją dalimi yra geras. Tai pamąstymai apie mūsų visuomenę, dažnai automatiškus mūsų poelgius ir kvietimas į savo kasdienybę pažvelgti kitaip. Agnė Matulaitė tarsi nori apglėbti visus skaitančius savo šiluma ir perduoti žinutę, kad būti kitokiu yra gerai, elgtis kaip liepia širdis yra tikrasis kelias, o santykių su kitais žmonėmis pagrindas turėtų būti besąlygiškas priėmimas. O visa tai darant svarbiausia išlikti savimi.
Temų ir situacijų šioje knygoje tiek daug, kad kiekvienas turėtų rasti artimų minčių ir galimybių susitapanti su autore. Man asmeniškai labai patiko Agnės žodžiai apie motinystę, bendravimą šeimoje ir “buitinius eksperimentus”, fizinį buvimą ir emocinį atsitraukimą, dvigubą atramą šeimoje, bei linksmi dialogų su dukra fragmentai.
Blogi dalykai apie turinį
Bet vėlgi, vietomis aš radau labai buitinių ir kasdieniškų pasakojimų. Tokių, kurie neteikia per daug pridėtinės vertės ir net nėra labai įdomūs. Tokie, “kaip aš ėjau į parduotuvę”, “kaip važiavau autobusu”, “ką aš manau apie dainos Juoda orchidėja tekstą” pobūdžio. Tai pasakojimai, kuriais kiekvienas dienos gale dalinamės su namiškiais, na arba Facebook tinkle.
Iš esmės ši knyga yra vieno žmogaus patirtys ir požiūris į gyvenimą. Skaitant vietomis pagaudavau save galvojant “na ir kas”. Kai kurios knygoje dėstomos tiesos man pasirodė tokios paprastos ir akivaizdžios, kad net atrodo keista apie jas skaityti kaip apie naujus atradimus ir kasdienybės “nušvitimus”. Kai kur žinutės man pasirodė prieštaringos ir ginčijančios viena kitą.
Man pačiai iškilo klausimas, kodėl man pavyzdžiui patiko Vyvenimas, bet nepatiko Žali Sausainiai. Juk iš tam tikro požiūrio kampo atrodo panašu – juk abu kūriniai yra asmeninės moterų patirtys. Greičiausiai taip nutiko, nes Agnės Matulaitės knygai pritrūko vientisumo, pagrindinės minties ir atvirumo. Galiausiai ir nuoširdumo, kad ir kaip jis šioje knygoje būtų deklaruojamas. Rodos patirtys asmeninės, bet apnuogintos taip švelniai, abstrakčiai ir tik ten kur gražu. Ten, kur autorė nori papasakoti ką gyvenime padarė teisingai, gerai ir kur norėtų, kad skaitytojai sektų jos pavyzdžiu. Galbūt rezultatas tapo per daug pagražintas ir saldus.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate knygas, sudarytas iš daug trumpučių, mažai susijusių istorijų. Skaitykite, jei norite knygos, kurią reikėtų skaityti pamažu ir po truputį. Imkite į rankas jei norite įkvėpimo į pasaulį pažvelgti pozityviau ir patvirtinimo, kad būti kitokiu ir visokiu yra gerai. Patiks, jei žavitės Agnės Matulaitės asmenybe ir mintimis.
Kodėl neskaityti? Jei sekate Agnę Facebook. Kad ir kokie kartais būtų įdomūs jos pasisakymai, skaityti juos antrą kartą nėra taip jau ir smagu. Neskaitykite, jei turėdami omenyje Agnės Matulaitės specialybę tikitės rimtesnės ir struktūruotos populiariosios psichologijos/savipagalbos pobūdžio knygos. Nesirinkite, jei pritariate požiūriui, kad Facebook postai turėtų likti Facebook postais, o ne tapti knygomis. Dar atkreipčiau demesi, kad pati autorė įžangoje knygos elementus vadina nesąmonemis ir tai šį tą pasako.
