Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.
Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.
Istorinis kontekstas
Knyga apnuogina vieną didžiausių istorinių skaudulių – SSRS invaziją į Afganistaną 1979-1989 metais. Karas, kurio metu buvo kovojama prieš JAV remiamus modžahedų sukilėlius ir turėjo sustiprinti SSRS remiamo rėžimo pozicijas Afganistane iš tiesų tapo dar viena šaltojo karo kovos aikštele. Šio karo rezultatas – nustekentas kraštas, daugybė civilių aukų ir suirutė, kuri Afganistane tęsiasi iki šiol. „Internacionalinės pareigos“ įgyvendinimas ir siekis sukurti komunistinį rojų svetimos valstybės teritorijoje, baigėsi visiška nesėkme, 15 tūkstančių SSRS karių žūtimi, apie 50 tūkstančių patyrusių sužeidimus ir galiausiai paspartino visos „blogio imperijos“ žlugimą.
Į Afganistaną buvo siunčiami Tarybinės armijos šauktiniai ne tik iš Rusijos, bet ir tuometinių sovietinių respublikų, tame tarpe Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Dažnai tai buvo vos pilnametystės sulaukę vaikinai. SSRS Armija negalėjo jų nei fiziškai, nei psichologiškai paruošti tam kas jų laukė. Kariai netgi nebuvo tinkamai materealiai aprūpinti. Trūko tokių dalykų kaip batai, palapinės ginklai, šoviniai ir pan. Sovietų Sąjunga slopino bet kokią informacinę sklaidą apie karą, o kare žuvusių artimiesiems netgi nebuvo leisto to užrašyti ant jų antkapių.
Pasakojimas, kuris paliečia
Rašytojos talentas ir sumanymas prieiti prie karo temos būtent tokiu jautriu būdu šiame kūrinyje tiesiog stulbina. Karas mums seniai nebe naujieną. Žiūrėjimas į žuvusių ir sužeistų karių skaičius seniai nebejaudina net jautriausių žmonių sielų. Pati ne kartą esu skaičiusi apie Sovietų invaziją į Afganistaną, esu girdėjusi apie ten tarnavusių patirtus žiaurumus, bet turiu pripažinti, kad tik perskaičiusi šią knygą supratau, kokio mąsto tai buvo tragedija. Ne tik supratau, bet ir jautriai išgyvenau tą skausmą besiliejantį iš puslapių.
Tuo labiau, kad tai nėra istorija apie kitus, tai istorija ir apie mus, mūsų tėvų kartą, mūsų visuomenę. Juk į Afganistaną SSRS kariuomenės sudėtyje iškeliavo ir lietuviai. Tik per plauką tarnauti į Afganistaną nebuvo išsiųstas mano tėtis! Visai kitą prasmę įgavo girdėti pasakojimai apie tos kartos depresiją, alkoholizmą ir nenorą kalbėti apie tai kas vyko ir kokias žaizdas paliko tarnavimas kariuomenėje. Tai nėra pasakojimas apie kažką labai tolimą, tai pasakojimas apie skausmą, kuris galbūt pulsuoja ir už jūsų kaimynų durų. Deja, vis dar nėra priimta apie tai kalbėti ir viešinti, ypač vyrams.
Apie karą, toks koks jis buvo
Kaip jau turbūt supratote, knyga susideda iš karių ir jų motinų pasakojimų, pačios autorės atsiminimų, kuomet jai teko pabuvoti Afganistane. Taip pat kitų moterų, kurios savo noru ar priverstinai tarnavo kaip medicinos seserys, valytojos ar užimdamos kitas pagalbines pareigas.
Prisiminti... Tai tarsi įkišti ranką į degantį laužą. Pakanka vieno žodžio, užuominos…
Knyga pasakoja apie karą ten buvusių lūpomis. Tekstas tiesiog alsuoja tuo, kad šiems žmonėms labai sunku kalbėti, nepaisant to, jie palengva leidžiasi į net sau patiems uždraustus atsiminimus ir turbūt nuo kiekvieno žodžio jiems skauda. Neverta stebėtis, kad Istorijos nenuoseklios, atrodytų padriki monologai, tačiau susilieję į visumą pateikia labai išsamų temos vaizdą.
Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad knygoje daug žiaurių epizodų, gan gyvai piešiančių sužeidimų mąstą ir žūčių aplinkybes. Jei jie būtų filmo fragmentai seniai būčiau nusukusi akis, bet čia juos teko išgyventi savo vaizduotėje. Nepaisant to, dar baisiau ir skausmingiau skaitant buvo suvokti to karo beprasmybę. Jauni vaikinai į jį buvo išsiųsti idealizuojant jo idėją, priversti tikėti, kad atliks žygdarbį, pasitarnaus savo tėvynei ir atliks pilietinę pareigą. Daugeliui išgyvenusių ir patyrusių nesuvokiamus žiaurumus dar sunkiau buvo grįžus – suvokti, kad kova, kurioje jie tiek paaukojo griuvus sovietinei sistemai suvokiama kaip gėda. Kariai, kurie tiesiog vykdė nurodymus ir siekė išgyventi patyliukais pradedami kaltinti karo nusikaltimais, visuomenėje sutinkami ne kaip didvyriai o žmogžudžiai ir kankintojai, kurių reikia šalintis.
Šioje knygoje karas neidealizuojamas ir pateikiamas visas kontrastų kupinas karo paveikslas. Nuo didvyriško pasiaukojimo uždengti jaunesnį kolegą nuo skriejančios kulkos ir broliškos draugystės apraiškų, iki fragmentų kuomet savi kankino savus ne ką mažiau nei svetimi, o gyvybės kainą nustelbdavo noras į namus parsigabenti „užsienietišką“ magnetofoną. Narkotikai, alkoholizmas, žmogžudystės, kare kenčiantys vaikai ir senukai, beprasmybės ir nereikalingumo jausmas, šioje knygoje yra visko, kad niekam nekiltų minties kažką panašaus pakartoti ateityje.
Kodėl skaityti? Priklauso nuo jūsų požiūrio. Jei matote kažką labai baisaus ir neteisingo, ar užsimerksite ir saugosite save ar domėsitės ir sieksite suprasti? Knyga parašyta labai gerai ir įtraukiančiai, bet jautresniems žmonėms reikėtų žinoti į ką veliasi.
Kodėl neskaityti? Nes daug knygos fragmentų norėsis “atskaityti “ ir deja tai bus neįmanoma.
