Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį. 

Ši knyga privertė mane permąstyti savo komplikuotą santykį su apsakymais ir trumpomis istorijomis. Šio žanro aš tikrai didžiąją dalimi privengiu. Visgi kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – jei rašo mylimas autorius, net ir trumpi tekstai gali būti gilūs ir palikti stiprų įspūdį. Tokie man buvo Murakami apsakymai, dabar į šias gretas stoja ir Kristina Sabaliauskaitė su savo Danielius Dalba & kitos istorijos. Gal reikėtų ir kitų rašytojų trumpiems kūriniams atsiverti?

Šią knygą savo lentynoje turiu jau kurį laiką, o į šviesą ją ištraukti paskatinti žinia, kad Kristina Sabaliauskaitė jau paruošė naują saldainį savo gerbėjams – dilogiją Petro imperatorienė, kurios pirma dalis po Lietuvoj skaitytojų rankas pasklis jau šį rugpjūtį. Tad nebeliko priežasčių taupytis Danieliaus Dalba & kitos istorijos, juk tuoj bus naujo gėrio.