Liūdesio fizika pirmą trečdalį labai patiko, vėliau leido tik vis dažniau kilnoti antakį ir nieko nesuprasti. Rašau ir iš karto galvoju, kokį siaubą greičiausiai mano tekstas sukeltų literatūros kritikams. Tad įspėjimas – geriau to nedaryti. Knyga man pasorodė kaip labai eklektiškas ir, greičiausiai, šiek tiek autobiografiškas kūrinys apie rašytojo vidinį pasaulį, supinant jį su ištisa šeimos istorija. Juk dažniausiai tai žmogus, jautriau nei daugelis patiriantis savo aplinką ir įvykius. Šioje knygoje kūrėjo empatija kitiems žmonėms pateikiama lyg gebėjimas įsikūnyti. Dėl šios priežasties knyga tokia fragmentiška ir sudaryta iš daugelio skirtingų epizodų, kitų žmonių minčių. Jei pirmą kūrinio pusę visa tai intrigavo, antroje – susiplakė į niekur per daugnevedantį chaosą. O gal tik man Liūdesio fizika tapo neįkandamu mokslu? 

„Negaliu pasiūlyti linijinio pasakojimo, nes nė vienas labirintas ir nė viena istorija nėra linijiniai.“

Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Iš pirmo žvilgsnio šios knygos veikėjai tokie nepanašūs į mane, bet kažkodėl pasirodė artimi. Jau įsivaizduoju, kad jei nebūčiau sukūrusi šeimos ir čia atradusi prasmės, postringaučiau panašiai, kaip Gražus pasauli, kurgi tu herojės. Ši knyga paperka natūralumu, atvirumu, galbūt net pokalbių buitikškumu. Čia nėra literatūrai būdingo patoso ar dirbtinumo. Skaityti šį kūrinį, tai lyg nepatogiai įsiterpti į tikrų žmonių gyvenimą. 

Jei matėte filmą Before Midnight – trilogijos paskutinę dalį, kuomet romantiškoji porelė kone visą filmą ginčijasi, o jų beveik nenutrūkstantis pokalbis sudaro beveik visą siužetą, bus aiškiau kokio stiliaus ši knyga. Gražus pasauli, kurgi tu, nors ir labiau fragmentuota, tačiau panaši. Tai kūrinys, kuriame, regis, žmonės tik kalbasi ir susirašinėja, nieko ypatingo neįvyksta. Tačiau autorė apnuogina dažno pasimetusio trisdešimtmečio vidinę tamsą ir kaip tai komplikuoja gyvenimą ir santykius. Ir visa tai yra labai tikra ir psichologiškai gana stipru. Bravo Sally Rooney, kad parodo, tai, kaip dažnai sumautai jaučiasi žmonės už savo reprezentatyvių fasadų.

Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“