Ši knyga neabejotinai yra apie baisiausius kada nors grožinėje literatūroje sutiktus žmones ir jų poelgius – smurtą, fizinę ir emocinę prievartą, manipuliacijas, žiaurumą. O taip pat, apie iki skausmo gražią draugystę, kilnumą, gerumą, nuoširdų rūpestį kitu. Mažas gyvenimas talpina sunkiai suvokiamą kontrastą. Atrodo, visas žmogiškumo spektras, kuris nugulė ne tik į šios knygos puslapius, bet ir vieno iš personažų gyvenimą.

Kalbėti apie psichologines ir fizines traumas taip kaip šioje knygoje yra neįprasta. Mes esame pratę, kad autorius mums leidžia naujausti, kas blogo nutiko, bet niekuomet atvirai nesuguldo to į puslapius. Bent man, niekuomet iki šiol neteko taip skausmingai ir tikroviškai pasinerti į traumuojančius įvykius patiriančio žmogaus vidinį pasaulį. 

Man šiek tiek pikta, kad Mažas gyvenimas autorė sulaukė kritikos dėl detaliai aprašytų žiaurumų. Kodėl niekas neburnoja ant šlykščių detektyvų autorių? Juk būtent tokiose knygose smurtas dažnai beprasmis, skirtas skaitytojų pramogai. O Mažas gyvenimas aprašyta pagrindinio veikėjo Džudo kančia – anaiptol. Ši knyga kuria naujas skaitytojo empatijos ribas, skatina pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, atpažinti jų siunčiamus signalus. O svarbiausia, bent mano atveju, kviečia užduoti klausimą – koks draugas aš esu? Ar išgelbėčiau, prireikus, savo artimą? 

„Su tavimi siaubingai elgėsi. Tu viską ištvėrei. Tu likai savimi.“

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.

Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.

Du žodžiai apie šį kūrinį – trumpai ir stipriai. Išnarplioti Oliverį išsitenka šiek tiek daugiau nei dviejuose šimtuose puslapių, kurie mane dar stipriau privertė suvokti, kodėl reikia mylėti vaikus, savus ir svetimus. Priešingu atveju, jie užaugs tokie kaip Oliveris – žmonės, kurių nelaimė nuvilnyja visuomeneje kaip akmenuko ežere sukelta banga, priversdama kentėti daug nekaltų žmonių.