Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Atrodo, kad Trent Dalton atrado savą literatūros nišą ar net visiškai unikalų žanrą. Savo kūriniuose (dviejuose kol kas) jis kalba apie siaubingomis sąlygomis augančius vaikus ir tiesiog tobulai perteikia vadinamąjį maginį mąstymą. Visi mūsų tviskantys dangūs pasakoja vienišos ir apleistos mergaitės Molės istoriją. Australijos mieste Darvine, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyvenanti Molė yra tame tarpiniame amžiuje tarp paauglystės ir vaiko, todėl sunki gyvenimo realybė jos gyvenime maišosi su mistiškais ir kone magiškais elementais. 

Molė arba knygoje dar kitaip vadinama duobkasėlė, anksti netenka mamos, o jos gyvenimo tikslu tampa leistis į paslaptingą kelionę ir įveikti jos giminei tekusį prakeiksmą. Taigi, Visi tviskantys dangūs gali tapti viena keisčiausių kelio knygų, kurias kada nors būsite skaitę. Tarsi Geltonų plytų kelio (ar Ozo šalies burtininko) versija suaugusiems. Tai kūrinys apie tai, kas yra tikrosios gyvenimo dovanos ir tai, ką verta su savimi nešiotis ir ko ne. Galbūt aš šį kartą skambu paslaptingai, bet tokia jau ši knyga. 

Perskaičius dar ilgai galvoje skamba šimtus kartų knygoje pakartota frazė „Kask, Mole, kask“, kuri knygoje vartojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Nepasiduok ir eik į gylį.

„Netekti nereiškia prarasti.“