Pradėsiu nuo asmeninio prisipažinimo. Visą laiką klaidingai maniau, kad vaikų auginimas yra sprintas, o tai, pasirodo, yra maratonas. Paaiškinsiu. Kai gimsta kūdikis atrodo, kad reikia mobilizuotis ir laikinai viską paaukoti, net save ir savo poreikius. Iš dalies tai tiesa, bet ne visai. Kuo anksčiau suvoki, kad dalį rezervo reikia pasilikti sau ir ilgesniam bėgimui, tuo lengviau pasidaro. Lengva save apgauti, kad štai ką įdėsiu į vaiką iki metų, trijų, penkių, lems kažkokį rezultatą. Turiu nuvilti jus ir save, stengtis auginant vaikus reikia kasdien ir reikės visus 18 metų, o gal ir dar ilgiau. Tuo tarpu knyga Mano vaikas mane varo iš proto yra puikus palydovas tos gyvenimo atkarpos, kuri gali pasirodyti klaidingai rami. Tai 6-11 metų tarpsnis. Atrodo jau ne mažylis ir dar ne paauglys. Pats lengviausias amžius? Kaip auginanti beveik šešiametį turiu nuvilti. Greičiausiai kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Taigi, visoms viltingai į mane žvelgiančioms naujoms mamoms, kurioms rūpi, kada taps lengviau, turiu nuoširdžiai atsakyti – jau niekada. Laimei, yra kur semtis pagalbos ir išminties. 

Apie Montessori pedagogiką buvau girdėjusi tik labai fragmentiškai, labiau kaip būdvardį apibūdinantį tam tikro tipo žaislams ar veikloms. Knyga Montessori mažylis viską gražiai sudėliojo į nuoseklią visumą. Montessori tai visų pirma yra pagarbus santykis su vaiku, vaiko vedinas mokymasis ir pastangos atrasti ir tyrinėti jo unikalumą. Iš tiesų nieko labai revoliucingo – knyga pilna jau ne kartą girdėtų pozityvios ir pagarbios tėvystės principų. 

Kuo ši knyga kitokia? Ji papildyta naudingų, paprastų ir ugdančių veiklų sąrašu. Ji taip pat labai pravers visiems, kurie ieško įkvėpimo kurti ir atnaujinti namus, siekiant sukurti vaikams saugią, patogią ir ugdančią aplinką. Pagrindiniai kriterijai patiks minimalistams – mažiau yra daugiau, žaislai turėtų būti kuo paprastesni, o pats gyvenimas, buitis ir gamta yra pačios geriausios erdvės tyrinėjimui ir mokymuisi. 

Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją. 

Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui. 

Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net  prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui. 

Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“