„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje.

Kaip kalbėti taip pat kaip ir mano jau aprašytą knygą Laimingi vaikai, galima priskirti knygų apie vaikų auklėjimą klasikai – pirmą kartą išleista 1980 metais ir nuo to karto ne sykį perleista, gausiai skaitoma ir aptarinėjama, išversta į daugybę kalbų. Na, bet kadangi knyga smarkiai orientuota būtent į tai kaip kalbėti su vaikais, o ne į platesnius auklėjimo aspektus, jos “amžius” taip stipriai į akis nekrenta ir su šiandienine realybe nesikerta.

Knyga trumpa ir paprasta. Čia nėra daug teorijos – didžioji dalis informacijos pateikiama pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, tėvų-vaikų dialogus ir iliustracijas. Kaip kalbėti yra tarsi pratybos tėvams ir labiausiai praverstų tiems, kurie patarimus gali išbandyti čia ir dabar, t.y. namuose turintiems trimečius ir vyresnius vaikus, ir mažiau tinka tokiems kaip aš, kurie tiesiog mėgsta artėjantiems iššūkiams ruoštis iš anksto. Didelė tikimybė, kad didžioji dalis perskaitytų patarimų nepritaikyti iš kart labai greit pasimirš.

Dalinuosi su jumis pagrindiniais knygoje pateiktais principais.

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Jau kurį laiką nekantravau perskaityti šią knygą, kadangi nereikalingų daiktų atsikratymas ir judėjimas link minimalesnės namų erdvės pastaruoju metu yra mane dominanti tema. Ne paslaptis, kad japonai yra puikiai įvaldę šį meną. Tradicinio japonų interjero esmė – kiekvienas į namus įžengus matomas daiktas gerai apgalvotas, na o didžioji dalis jų saugomi nuo pašalinių akių. Priešingai nei dažno lietuvio interjeras, kuris pasižymi ne tik daiktų gausa, bet ir jų eksponavimu.

Taigi, Marie Kondo knygoje žadama supažindinti su japonišku menu tvarkytis. Autorė pristatoma kaip moteris, nuo penkerių pradėjusi skaityti žurnalus šeimininkėms, o šiuo metu sėkmingai plėtojanti namų tvarkymo verslą Japonijoje. Taigi, yra sukaupusi tikrai nemažą patirties bagažą ir galinti pasidalinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių, savo klientų, patirtimi.

Iš esmės knyga “Tvarkingų namų stebuklas” vadovaujasi gerai žinoma taisykle – kas jūsų galvoje, tas ir ant darbo stalo, arba susitvarkyk ir tavo gyvenimas pasikeis. Taigi, tai ne tik praktiškų patarimų vadovas, bet ir tam tikrą gyvenimo filosofiją pristatanti knyga. Šios filosofijos esmė – atsikratyti poreikio savo aplinkoje kaupti nereikalingus daiktus, kurie yra ne kas kitas kaip atspindys to, kas dedasi mūsų sieloje. Daiktų gausa mūsų aplinkoje parodo kiek esame prisirišę prie tam tikrų atsiminimų, stereotipų, savęs pačių praeities įvaizdžių, kurie trukdo sustoti, išgirsti save ir savo tikruosius poreikius.