Ši knyga nėra patarimų rinkinys ir tikrai ne greita pagalba pašlijus santykiams. Tai labai graži ir gili santuokinio ryšio prigimties, istorijos ir prasmės analizė. Kliūčių ruožas santuokos krizes visų pirma pristato kaip susidūrimą su mumis pačiais, galimybę lupti nuo savęs sluoksnius, kastis iki skaudulių ir pagaliau tapti labiau vientisais žmonėmis, kartu išlaikant santykį su kitu. Santuoka šioje knygoje neidealizuojama, tačiau pristatoma kaip neišsemiamų galimybių laukas tobulėti pačiam. Man Kliūčių ruožas be galo patiko, tačiau neskubėčiau jos rekomenduoti visiems – labiausiai jos prasmę turėtų įvertinti pusamžį perkopę žmonės. Taip pat tie, kam įdomu gilintis į žmonių santykių prigimtį ir psichologiją apskritai. Šioje knygoje beveik nėra praktiškai pritaikomų greitų patarimų, tačiau turbūt todėl, kad knygoje aptariamose situacijose tokių paprasčiausiai nėra. 

Aš esu nuoširdžiai nustebinta šio romano ir jame sutelpančių priešybių. Viena vertus, tai knyga turinti klasikinio anglų literatūros kūrinio bruožų, kita vertus – labai modernus ir netradicinis kūrinys, ypač turint omenyje laikmetį, kuomet buvo parašytas (1941 m.). Sakyčiau Tarp veiksmų yra gardus kąsnelis literatūros gurmanams ir daugiasluoksnių kūrinių gerbėjams.

Kad vaikai būna dramatiški rodos net paprasčiausiuose situacijose pradedu labai aiškiai suvokti pradėjus lankytis žaidimų aikštelėse. Ne kartą stebėjau mamas, kurios kaip kantrybės įsikūnijimai bando spręsti supynių pasidalijimo, brolių ir sesių stumdymo bei smėlio valgymo problemas. Tuomet susimąsčiau, kad net neįsivaizduoju kaip pati elgčiausi jų vietoje. Perskaičius Auklėjimas be dramų viskas tapo gerokai aiškiau. Nors knyga, nežada, kad vaikai nustos kelti dramas, tačiau išmoko tėvams į jas nesivelti. Taip pat suteikia galimybę reaguoti taip, kad kiekvienas dramatiškas epizodas būtų ne tik galimybė kažko naujo išmokyti vaikus, bet ir puiki proga prisidėti prie sėkmingo jų smegenų vystymosi.

„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje.

Kaip kalbėti taip pat kaip ir mano jau aprašytą knygą Laimingi vaikai, galima priskirti knygų apie vaikų auklėjimą klasikai – pirmą kartą išleista 1980 metais ir nuo to karto ne sykį perleista, gausiai skaitoma ir aptarinėjama, išversta į daugybę kalbų. Na, bet kadangi knyga smarkiai orientuota būtent į tai kaip kalbėti su vaikais, o ne į platesnius auklėjimo aspektus, jos “amžius” taip stipriai į akis nekrenta ir su šiandienine realybe nesikerta.

Knyga trumpa ir paprasta. Čia nėra daug teorijos – didžioji dalis informacijos pateikiama pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, tėvų-vaikų dialogus ir iliustracijas. Kaip kalbėti yra tarsi pratybos tėvams ir labiausiai praverstų tiems, kurie patarimus gali išbandyti čia ir dabar, t.y. namuose turintiems trimečius ir vyresnius vaikus, ir mažiau tinka tokiems kaip aš, kurie tiesiog mėgsta artėjantiems iššūkiams ruoštis iš anksto. Didelė tikimybė, kad didžioji dalis perskaitytų patarimų nepritaikyti iš kart labai greit pasimirš.

Dalinuosi su jumis pagrindiniais knygoje pateiktais principais.