Trumpa, įtaigi ir įspūdinga. Žvaigždės valanda – vieno vakaro knyga, kurios veiksmas driekiasi vos per daugiau nei šimtą puslapių. Parašyta ji kiek neįprastu būdu, pasakotojui kalbant su skaitytoju ir vis dvejojant savo žodžiais. Forma suteikia siurrealizmo įspūdį, kuris gražiai dera su labai paprastu, buitiniu ir eiliniu pasakojimu apie merginą. Regis nieko ypatingo, nepaprasto neįvyko, tai kodėl užvertus paskutinį puslapį taip slogu ir skaida širdį? Kaltinu autorės talentą. 

Clarise Lispector asmenį būtina paminėti prieš kalbant apie knygą. Tai brazilų rašytoja, gimusi, beje, Ukrainoje, kūryba aplenkusi savo laikmetį. Tiesa, rašytoja ji savęs nelaikė, dirbo mados žurnaliste. Nepaisant to ji parašė aštuonis romanus ir daug trumpų istorijų. Clarise Lispector yra lyginama su garsiausiais pasaulio rašytojais, nors yra dar sąlyginai mažai žinoma. Autorė mirė 1977, būdama beveik šešiasdešimties, o jos kūryba vis dar nepamirštama, vis iš naujo atrandama ir vis labiau populiarėjanti tarp kritikų ir ne tik. Apibūdindami jos asmenybę amžininkai mini mistiką, nerimą ir glamūrinę išvaizdą. Net neabejoju, kad pati ji buvo tokia pati išskirtinė ir įdomi, kaip ir jos kūryba. 

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Dar vieną knyga apie rasizmą. O jei tiksliau – apie mirties bausmei nuteistą jauną vaikiną. Atrodo panašių kūrinių jau skaičiau nemažai ir nieko ypatingo nesitikėjau. Tačiau, Paskutinė malonė tapo staigmena. Pasakojimo būdas, kuomet istorija pateikta iš daugelio veikėjų perspektyvos, neleido nuobodžiauti ir skatino spėlioti, kaip viskas yra susiję. Kartu, autorė sugebėjo istoriją pateikti labai jautriai. Taip, kad širdį skaudėtų ne tik dėl pagrindinio istorijos herojaus, bet ir dėl kitų šalutinių veikėjų, bei plačiai išsikerojusio rasizmo JAV XX a. viduryje apskritai. 

Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“