Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“

Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“

Tai knyga, kurią reikia perskaityti kiekvienai motinai, auginančiai sūnų – girdėjau sakant apie Aušros pažadas. Reikia pripažinti, kad šių raginimų dėka, tikėjausi visai ne to. Įsivaizdavau labai gražią, kupiną atminties ir nostalgijos, idealizuotą istoriją. Tačiau, pasakojimas nors ir turi savito grožio, bet kelia labai prieštaringus jausmus: liūdesį, pyktį, užuojautą. Nepaisant to, gavau dar daugiau nei tikėjausi – vieną įsimintiniausių savo gyvenimo knygų, kuri sudaužė mano širdį, kaip kokia nelaiminga meilė.

Šalia to, atradau rašytojo Romain Gary neginčijamą talentą ir išskirtinumą. Kaip šis žmogus rašo! Subtilus humoras liūdniausiais gyvenimo epizodais, atvirumas, lengvumas ir įžvalgos – vienu taikliu sakiniu atskleidžiančios giliausią prasmę. Pajutau tikrą literatūros magiją – ryšį su istorija žmogaus, kurio seniai nebėra, bet kadaise vaikščiojusio mano miesto gatvėmis. Dabar, kiekvieną sykį eidama pro šalia namų įsikūrusio berniuko skulptūrą, negalėsiu atitraukti užuojautos kupino žvilgsnio.

Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.