Neseniai rašiau apie ramų miegą ir sakiau, kad tai viena svarbiausių bei prieštaringiausių temų auginant vaikus. Tačiau yra dar viena ne ką mažiau svarbi tema – mityba. Aktualių klausimų šioje plačioje srityje milijonas: pradedant žindymu, baigiant sveikais pasirinkimais mokykloje ir darželyje. Kažkur pusiaukelėje visi tėvai susiduria su sąlyginai trumpu, bet labai svarbiu etapu – primaitinimu – pusės metų trukmės kūdikio kelione nuo maitinimosi pienu iki bendro šeimos stalo. Kuomet pati pradėjau domėtis šia tema, daugybė mamų rekomendavo knygą Mano vaikas nieko nevalgo. Iš pradžių sutrikau, na juk maniškiui taip nėra, kam tuomet skaityti šią knygą? Bet knygos pavadinimas tikrai klaidinantis ir iš tiesų ji yra aktuali visiems mažus vaikus auginantiems tėvams.

Ar gali būti svarbesnė tema tėvams nei vaikų miegas? Greičiausiai ne. Jei šioje srityje atsiranda problemų ima braškėti visas šeimos gyvenimas. Nes nepailsėję žmonės yra pikti žmonės, pikti žmonės yra nelaimingi žmonės ir taip toliau. Taigi, pristatau knygą dedikuotą šiai opiai temai. Ramaus miego knygą siūlyčiau perskaityti visiems esamiems ir būsimiems tėvams. Ji padės suprasti ko tikėtis iš vaikų miego, tačiau, nors knyga ir pristatoma kaip “praktinis vadovas”, daug konkrečių patarimų nesitikėkite.

Su vaikų miegu susiję lūkesčiai

iškilus vaikų miego problemoms tėvai ima ieškoti sprendimų būdų ir tuomet pasimeta prieštaringos informacijos jūroje, iš kurios sunku išbristi “sausam” ir nesugadinti situacijos dar labiau įvairiais protingais ir ne visai protingais patarimais. Laimei yra Ramaus miego knyga, kuri bent man tarsi sustatė viską į savo vietas ir patvirtino informaciją, kurią radau ne internete ar knygose, o išmokau nusprendusi pasikliauti savo intuicija ir klausytis savo kūdikio.

Kitaip tariant Ramaus miego knyga tarsi išvers jums kilusius klausimus į kitą pusę. Jei svarstote kaip susitvarkyti su vaikų miego problemomis, sužinosite, kad didžiąja dalimi jos iš tiesų neegzistuoja. Tai tiesiog nepamatuoti tėvų lūkesčiai vaikų atžvilgiu. Kaip teigia autorė, net suaugę žmonės palyginti neseniai miega nepertraukiamu nakties miegu, tad kodėl tikėtis to iš mažų vaikų? Ramaus miego knyga veikia tarsi psichologinė terapija – problemos susijusios su vaikų miegu nereiškia, kad kažką darote blogai, tai yra normalu!

„Aš žinojau kas yra nuostabi mama, kol neturėjau vaikų” – taip autorės pradeda šią knygą, greičiausiai norėdamos akcentuoti takoskyrą tarp teorinių žinių ir realių galimybių jas panaudoti praktikoje. Adele Faber ir Elaine Mazlish yra vaikų ir suaugusiųjų santykių ekspertės, šia tema parašiusios ne vieną knygą. Jos taip pat organizuoja užsiėmimus, skirtus išmokyti tėvus efektyvaus bendravimo su vaikais paslapčių. Tokiuose kursuose sukaupta patirtimi ir atgaliniu ryšiu iš tėvų, išbandžiusių patarimus, autorės dalinasi šioje knygoje.

Kaip kalbėti taip pat kaip ir mano jau aprašytą knygą Laimingi vaikai, galima priskirti knygų apie vaikų auklėjimą klasikai – pirmą kartą išleista 1980 metais ir nuo to karto ne sykį perleista, gausiai skaitoma ir aptarinėjama, išversta į daugybę kalbų. Na, bet kadangi knyga smarkiai orientuota būtent į tai kaip kalbėti su vaikais, o ne į platesnius auklėjimo aspektus, jos “amžius” taip stipriai į akis nekrenta ir su šiandienine realybe nesikerta.

Knyga trumpa ir paprasta. Čia nėra daug teorijos – didžioji dalis informacijos pateikiama pasitelkiant konkrečius pavyzdžius, tėvų-vaikų dialogus ir iliustracijas. Kaip kalbėti yra tarsi pratybos tėvams ir labiausiai praverstų tiems, kurie patarimus gali išbandyti čia ir dabar, t.y. namuose turintiems trimečius ir vyresnius vaikus, ir mažiau tinka tokiems kaip aš, kurie tiesiog mėgsta artėjantiems iššūkiams ruoštis iš anksto. Didelė tikimybė, kad didžioji dalis perskaitytų patarimų nepritaikyti iš kart labai greit pasimirš.

Dalinuosi su jumis pagrindiniais knygoje pateiktais principais.

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.