Pradėsiu nuo asmeninio prisipažinimo. Visą laiką klaidingai maniau, kad vaikų auginimas yra sprintas, o tai, pasirodo, yra maratonas. Paaiškinsiu. Kai gimsta kūdikis atrodo, kad reikia mobilizuotis ir laikinai viską paaukoti, net save ir savo poreikius. Iš dalies tai tiesa, bet ne visai. Kuo anksčiau suvoki, kad dalį rezervo reikia pasilikti sau ir ilgesniam bėgimui, tuo lengviau pasidaro. Lengva save apgauti, kad štai ką įdėsiu į vaiką iki metų, trijų, penkių, lems kažkokį rezultatą. Turiu nuvilti jus ir save, stengtis auginant vaikus reikia kasdien ir reikės visus 18 metų, o gal ir dar ilgiau. Tuo tarpu knyga Mano vaikas mane varo iš proto yra puikus palydovas tos gyvenimo atkarpos, kuri gali pasirodyti klaidingai rami. Tai 6-11 metų tarpsnis. Atrodo jau ne mažylis ir dar ne paauglys. Pats lengviausias amžius? Kaip auginanti beveik šešiametį turiu nuvilti. Greičiausiai kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių. Taigi, visoms viltingai į mane žvelgiančioms naujoms mamoms, kurioms rūpi, kada taps lengviau, turiu nuoširdžiai atsakyti – jau niekada. Laimei, yra kur semtis pagalbos ir išminties. 

Apie Montessori pedagogiką buvau girdėjusi tik labai fragmentiškai, labiau kaip būdvardį apibūdinantį tam tikro tipo žaislams ar veikloms. Knyga Montessori mažylis viską gražiai sudėliojo į nuoseklią visumą. Montessori tai visų pirma yra pagarbus santykis su vaiku, vaiko vedinas mokymasis ir pastangos atrasti ir tyrinėti jo unikalumą. Iš tiesų nieko labai revoliucingo – knyga pilna jau ne kartą girdėtų pozityvios ir pagarbios tėvystės principų. 

Kuo ši knyga kitokia? Ji papildyta naudingų, paprastų ir ugdančių veiklų sąrašu. Ji taip pat labai pravers visiems, kurie ieško įkvėpimo kurti ir atnaujinti namus, siekiant sukurti vaikams saugią, patogią ir ugdančią aplinką. Pagrindiniai kriterijai patiks minimalistams – mažiau yra daugiau, žaislai turėtų būti kuo paprastesni, o pats gyvenimas, buitis ir gamta yra pačios geriausios erdvės tyrinėjimui ir mokymuisi. 

Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“

Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus.