Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Pirmas įspūdis – seniai skaičiau ką nors įdomesnio! Kūno maištas nagrinėja vaikystės patirčių poveikį ne tik suaugusio žmogaus gyvenimui, bet ir kūnui. Tuo tarpu reikšmingi vaikystės potyriai šioje knygoje yra ne tik siaubingi traumuojantys nutikimai ir nelaimės, bet ir bet kokie kiti vaiko apleistumo ir skaudinimo momentai. Visa autorės pristatoma koncepcija nuskambėjo labai netikėtai ir prieštaraujantys tam ką dažniausiai galime girdėti kalbant apie santykį su tėvais – nereikia laikyti nuoskaudų, svarbu atleisti, prisiimti atsakomybę, judėti pirmyn ir t.t. Taigi, autorė čia kalba apie dirbtinio atleidimo ir emocijų neigimo žalą. 

Tačiau psichologinė teorijos dalis užima tik nedidelę šios knygos dalį. Vėliau, dar įdomiau. Autorė nagrinėja žinomų rašytojų biografijas, jų santykius su tėvais ir kaip šis santykis atsispindi jų kūryboje. Buvo labai daug negirdėtų faktų, pavyzdžiui, kūrybai svarbūs Marcel Proust gyvenimo momentai. Nuoširdžiai, gaila, kad ši knyga tokia trumpa, norėčiau, kad autorė bent trigubai tiek prirašytų. 

Tai knyga tiems, kurie mėgsta analizuoti save ir pagvildenti egzistencinius klausimus. Nors tema ir sudėtinga, autorei, regis, pavyko viską pateikti gana aiškiai ir paprastai. Iš tiesų, ji kone visą žmogaus psichologijos teoriją suveda į vieną vidinio vaiko metaforą. Įsileiskite savo vidinį vaiką, pasakoja apie tai, kad kartais veikiame vedini šešėlinio, kartais saulėtojo vaiko. O dar kitais kartais – vidinio suaugusiojo. Ši knyga yra apie tai, kaip šias savo vidines dalis pripažinti, suvaldyti ir integruoti. 

Šešėlinis vaikas – veikia vedinas skaudulių ir baimių, savo sukurtų gynybos strategijų. Jas galima atpažinti ir palengva keisti. Saulėtasis vaikas – tai mūsų žaismingoji, kūrybiškoji, pramogas ir malonumus dievinanti pusė. Nei vienam nei kitam dominuoti mūsų pasąmonėje nėra gerai. Ši knyga, apie tai, ką su šiuo vaikų darželiu, veikiančiu mūsų pasąmonėje, galima padaryti, kad būtume laimingesni ir gebėtume kurti ryšius su kitais žmonėmis. Buvo įdomu ir naudinga – galva prisipildė naujomis įžvalgomis ir apmąstymais.

Tikrai taip, aš labai noriu pasikalbėti apie šitą knygą, su visais kurie klausosi. Man ji buvo visiškas netikėtumas, atradimas ir didžiulis skaitymo malonumas. Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra gydytojos psichoterapeutės memuarai, kurie nepaprastai įdomiai pristato psichoterapijos reikšmę, naudą ir procesą. Kūrinys lengvai nutraukia paslapties šydą nuo to kas vyksta psichoterapeuto kabinete ir gal net plačiau – labai kasdieniška paverčia emocinės sveikatos temą. 

Kodėl šią knygą skaityti taip įdomu? Nes čia susiduria net kelios pasakojimo linijos. Lori Gottlieb visų pirma pasakoja savo asmeninę, klystkelių kupiną savirealizacijos ir karjeros kelio paieškos istoriją, kalba apie asmenines problemas. Visa tai ji supina su savo pacientų istorijomis, tuo ką jaučia ir mąsto bendraudama su jais. Ir galiausiai, atskleidžia savo patirtį, kuomet pati dėl skaudaus išsiskyrimo ima lankytis pas psichoterapeutą. Tokiu būdu turime beveik 360 laipsnių temos vaizdą. 

Turbūt įspūdingiausia yra skaitant stebėti procesą, kaip autorė ir jos pacientai veriasi prieš mūsų akis – pradėdami nuo ledkalnio viršūnės iki labai labai gilių suvokimų, žmogiškų universalių problemų, galiausiai tapdami iš tiesų nuoširdūs kalbėdami apie save. 

Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra tiesiog žmogiškumo ir nuoširdumo įsikūnijimas popieriuje. Lyg to nebūtų gana, parašyta labai šmaikščiu ir įtraukiančiu stiliumi. Šios knygos lengvumo ir gilumo dermė yra tiesiog nuostabi.