Na, visų pirma norisi padėkoti autoriams už užpildytą aktualijų spragą. Didžiąją dalį knygoje aptariamų įvykių paleidau būdama motinystes atostogose ir reikia pripažinti, kad naujienas ir politines aktualijas sekiau minimaliai. Kitaip tariant, sėdėjau savo laimės burbule ir nors ir girdėjau apie pavienius Kabinetas 339 patarimus skandalus, įdėmiai neanalizavau ir tuo labiau negalėjau tinkamai sujungti į vientisą seką. O dabar tai už mane padarė knygos kūrėjai.

Norisi pagirti Kabinetas 339 už nuoseklumą ir kelių didelių tyrimų sujungimą į vieną visumą. Tokio žanro knygos Lietuvoje naujiena, bet tikėkimės, kad sėkmė įkvėps ir kitus tiriamosios žurnalistikos atstovus. Smagus ir netikėtas buvo įtampa kurstantis rašymo stilius – lyg skaitytum politinį triilerį. Nepaisant to, man kai kuriose vietose pritrūko gylio – galbūt reikėjo daugiau informacijos iš pačių tyrimų įdėti? O gal toks autorių užmanymas – parašyti knygą su namų darbais? Skaitant tikrai norisi ieškoti ir tikrinti nemažai informacijos.

Studijuodama įsiminiau žodžius – istorija nėra mokslas apie praeitį, kaip daugeliui atrodo. Istorija yra mokslas apie tai, kas aktualu šiandien. Taip ir su šia knyga. Nors Dezinformacija ir pasakoja apie šaltojo karo laikotarpį, tokie klausimai kaip kas yra dezinformacija, kuo ji skiriasi nuo melagingos informacijos ar netikrų žinių yra aktualūs ir dabar. Juk mes čia, Lietuvoje, puikiai žinome, kad didžiosios kaimynės pokyčiai modernios valstybės link yra minimalūs ir neva demokratija vis dar veikia labai panašiais metodais.

Dezinformacija yra parašyta bendromis JAV istoriko ir buvusio Rumunijos saugumo karininko jėgomis. Knyga man lyg ir patiko, bet paskutiniai skyriai pasirodė labai politiški ir smarkiai respublikoniški. Gana kraštutinės autoriaus pažiūros man buvo šaukštas deguto ir privertė dar kritiškiau įvertinti tai ką perskaičiau. 

Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.

Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių. 

Užrašiau apžvalgos antraštę ir galvoju, ar čia autorius taip subtiliai mus programuoja 2029 metams? Na, tokios mano mintys puikiai atskleidžia knygos efektą – visur pradedi matyti slaptas politines strategijas, kaip ir povandeninėmis srovėmis tekančius verslo magnatų pinigus, bei didžiosios kaimynės bandymus kištis į rinkimus ir juodąsias technologijas. Aš manau, kad būtent toks ir buvo Andriaus Tapino tikslas. Ne, greičiausiai ne Lietuvos vadovo postas. Įtarčiau, kad knyga Prezidentas gimė iš pilietinės atsakomybės ir intensyvių svarstymų kaip dar žmones priversti matyti ir suprasti daugiau to, kas vyksta Lietuvos politikoje, bei paraginti juos eiti balsuoti.