Ali Smith rašo tikrai keistai, bet atrodo tą jos savitą stilių pradedu palengva įsimylėti. Kadangi neseniai skaičiau pirmąją ciklo dalį Ruduo, norisi lyginti su antrąja. Sakyčiau rašydama Žiema autorė davė sau dar didesnę kūrybinę laisvę ir viskas dar keisčiau, dar labiau pabirę, dar labiau sumaišyta. Gerai, kad iki šio kūrinio ateina tie, kurie dažniausiai būna rudens prie žiemos įpratinti.

Istorijos centre – grįžimas namo per Kalėdas ir labai maža bei ekscentriška šeima. Knygos veikėjai grįžta namo – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pažįstamos vietos ir seniai matyti žmonės sugrąžina prie atsiminimų. Būtent iš jų, pabirusių ir netvarkingai surikiuotų sudaryta ši knyga. 

Dar niekada niekas politinėmis temomis nekalbėjo taip švelniai, atsargiai ir gražiai. Kažkur Ruduo paraštėse slepiasi Brexit, neapykanta imigrantams ir rasizmas. O iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie draugystę, kuriai nesvarbus nei laikas, nei amžius, nei jokios kitos kliūtys.

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai.