Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai). 

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“

Pagalvojau, kad pradėsiu apžvalgą nuo minties, kurią išgirdau studijuodama ir ilgam įsiminiau. Istorija, gali atrodyti kaip kažkas sena ir neaktualu, bet iš tiesų, kai gilinamės į ją, sužinome kaip tik pačius svarbiausius dalykus ir įvykius, sudarančius pamatą to, kur esame šiandien. Visi kiti, dabarčiai nereikšmingi įvykiai nugrimzdo į užmarštį. Taip ir knyga Fašizmas – dėsto istorinius faktus, tačiau siunčia žinutę dabarčiai – visais laikais, visuotinės sumaišties metais demokratija buvo pažeidžiamiausia. Ką daryti, kad tai nepasikartotų?

Autorė ragina mus būti budriais. Nuo II pasaulinio karo laikų, iki šių dienų aptardama sąlygas ir aplinkybes, kuomet iškilo demokratines vertybes pamynę lyderiai. Ji taip pat analizuoja ir šiuolaikinių valdžios atstovų, pavyzdžiui Turkijoje, Vengrijoje ar Rusijoje bruožus, atkreipdama dėmesį į pavojaus ženklus. Lyg ir nieko labai naujo knygoje nepateikta, tačiau manyčiau, kad istorijos ir politikos mėgėjams vistiek patiks.