Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.

Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas. 

„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų.