Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga. 

Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“