Turiu pripažinti, kad Australijos kaip šalies vaizdinį manyje suformavo kadaise žymus serialas “Be namų negerai”, o gal net keli panašūs. Tai yra visuomet laimingi, atsipūtę ir įdegę žmonės, gyvenantys beprotiškai gražios gamtos apsupty. Nors ir suprantu kaip tai kvaila, tačiau vis vien, pagalvojus apie šią šalį visų pirma mano akyse iškildavo banglentė. Laimei atsirado Berniukas nuryja visatą, kūrinys amžiams mane išgydęs nuo šių stereotipų. Australija yra šalis kaip ir visos kitos, turinčios tiek paradinę, tiek tamsiąją pusę. Ši knyga yra apie pastarosios gyventojus, žmones, kurių dažniausiai norima išvengti ar įsivaizduoti, kad jų nėra. 

Turbūt svarbu paminėti, kad istoriją šioje knygoje didžiąją dalimi pasakoja vaikas, vėliau kūrinyje bręstantis, tačiau vis viena negali atsieti nuo fakto, kad Berniukas nuryja visatą yra apie pasaulį vaiko akimis. O tas pasaulis, kaip minėta, nėra labai šviesus – smurtas šeimoje, narkotikai, nusikaltimai, gaujų karai. Tai, ką mes viešojoje erdvėje dažniausiai vadiname visuomenės paribiais ar asocialiu elgesiu. Nepaisant konteksto, knyga yra neįtikėtinai šviesi, dinamiška, įtraukianti, turinti labai stiprų moralinį pamatą. Pagrindinį knygos veikėją Ilajų aš tiesiog įsimylėjau ir visaip kaip už jį sirgau. O kaip tortas ant vyšnios knygą puošia tam tikras mistinis elementas, požiūris į laiką, kaip į salyginį matmenį. 

Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.

Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.

Norisi pasidžiaugti, kad pastaruoju metu man sekasi ir į rankas pakliūna tikrai dėmesio vertos knygos. Laukinis yra tokia pati stora ir gera, kaip neseniai įveikti Šviesuliai. Visų pirma mane iškart papirko užrašas ant šios knygos viršelio. Guillermo Arriaga čia pristatomas kaip filmo Babelis scenarijaus autorius. Juk tai vienas geriausių mano matytų filmų! Kitas dėmesį patraukęs faktas yra tai, kad šią knygą autorius rašė beveik šešis metus ir sudėjo spalvingiausias vaikystės patirtis.

Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad šios informacijos sukelti lūkesčiai pasitvirtino. Knygos siužetas primena mylimo filmo idėją, kadangi čia persipina kelios iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos. Taip pat, skaitant jaučiasi, kad Laukinis yra ne skubos darbas, o išgyventa knyga. Turbūt labiausiai man įstrigęs šio kūrinio bruožas – tiesiog užburiantis tikroviškumas. Ir dabar, jau užvertusi paskutinį knygos puslapį, jaučiuosi tarsi šiek tiek pagyvenusi Meksikoje ir apčiuopusi maištingą XX a. septinto dešimtmečio dvasią.