Neapsigaukite, po mįslinga slapyvardžiu slypi lietuvių autorės kūrinys. Tiesa apie autorę tik tiek ir žinome, kad ji rašo lietuvių kalba. Bent jau man daugiau informacijos nepavyko surasti. Prieš metus išleidusi romaną „Būti su ragana“, ji grįžta su nauja knyga – „Meilėje kaip kare“.

Man sunku kalbėti apie meilės romanus, kadangi nesu daug jų skaičiusi. Visgi palyginus su tuo ką man teko skaityti, knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Savo laiku esu perskaičiusi visas Saulėlydžio knygas ir netgi pirmą 50 pilkų atspalvių dalį, taigi „Meilėje kaip kare“ man pasirodė kaip lietuviška šių kūrinių versija, tik be vampyrų ir sekso scenos čia kur kas subtilesnės.

Manau, kad nebūtų sąžininga šią knygą vertinti pasitelkiant intelektualios literatūros standartus. O jei vertinti kaip romaną, kurio tikslas atitraukti skaitytoją nuo rūpesčių ir įtraukti jį į kitą realybę, tuomet ši knyga savo paskirtį atlieka. Jei užmerksime akis prieš gana nuspėjamą siužetą, standartinus veikėjų portretus ir dažnai erzinančius jų poelgius – knyga parašyta tikrai gerai. Gerai ta prasme, kad akys lengvai slysta per tekstą, nors ir jauti kuria linkme suksis siužetas, istorija įtraukia, tekste nėra jokių grubių loginių klaidų.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė ‘If a book is well written, I always find it too short’, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.