Išsitraukiau šią knygą iš namuose dėmesio laukiančios stirtos sudominta palyginimo „šveicariškasis Stouneris“ ir galiu tik paantrinti – tikrai panašu ir lygiai taip pat sužavėjo. Turbūt turiu kažkokią silpnybę liūdnoms paprastų žmonių istorijoms, kurios nepaklūsta tipiniam drąsaus ir visus sunkumus įveikiančio herojaus šablonui. Gustavo sonata yra apie du skirtingai ir savaip nelaimingus berniukus, o vėliau ir suaugusius vyrus. Gustavą slegia sunki ir skurdi pokario realybė, bei šalta ir nutolusi mama. Jo draugą Antoną – perdėtas jausmingumas ir aukšti tėvų lūkesčiai. Įdomu stebėti, kaip draugai vienas kitą kompensuoja – vienas emocijas laiko užgniaužęs, kitas visai negali jų kontroliuoti. Knyga įdomi psichologiniu, tėvų ir vaikų santykių atžvilgiu, o taip pat ir kaip gudriai suraizgyta šeimos istorija. Man tai be galo gražus kūrinys apie tai, kaip skausmas keliauja iš kartos į kartą. Taip pat apie jo gydymo būdus draugystės ir meilės pagalba. Nepraleiskite pro akis šito perliuko. 

Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.

Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui. 

Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali. 

„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“ 

Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos. 

Tai paskutinė serijos knyga, kurios galėjo ir nebūti. Dinos testamentas pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po trečiosios Dinos istorijos dalies – Karnos kraitis. Greičiausiai, trilogijos fanams buvo nepaprastai malonu po tiek laiko sugrįžti prie kadaise sutiktų ir pamiltų veikėjų. Man, skaičiusiai visas keturias knygas iš eilės, ši pasirodė paprasčiausiai nereikalinga. Tiesą sakant, buvo netgi šiek tiek pikta, kad autorė sugrįžo prie pasakojimo norėdama pratęsti Dinos anūkės, Karnos, istoriją ir sudėliojo jai nelabai kokį likimą. Aš savo galvoje įsivaizdavau šiek tiek kitaip ir būčiau visai nieko prieš jį tokį ir palikti. 

Taip, rašymo stilius čia vis dar toks pat sodrus ir turtingas, šiuo atžvilgiu autorė nenuvilia. Na, o turinys ir siužeto vingiai – jaučiasi tarsi koks nuovargis ir nelabai sėkmingos pastangos kuo daugiau melodramatiškų įvykių įpinti.