Apie Silva Rerum turbūt jau pasakyta viskas, bet įkišiu ir aš savo trigrašį. Pradėsiu nuo to, kad visos tos liaupsės autorei žarstytos ne veltui – tai tikrai buvo geriausias lietuvių rašytojo kūrinys, kurį esu skaičiusi. Čia atrodo yra viskas ko galima ieškoti geroje knygoje: turtinga kalba, įtraukiantis siužetas, paslėptos prasmės, istorinis kontekstas, meilės istorijos, gilūs personažų portretai ir mistikos prieskonis.

Apie formą

Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.

Neapsigaukite, po mįslinga slapyvardžiu slypi lietuvių autorės kūrinys. Tiesa apie autorę tik tiek ir žinome, kad ji rašo lietuvių kalba. Bent jau man daugiau informacijos nepavyko surasti. Prieš metus išleidusi romaną „Būti su ragana“, ji grįžta su nauja knyga – „Meilėje kaip kare“.

Man sunku kalbėti apie meilės romanus, kadangi nesu daug jų skaičiusi. Visgi palyginus su tuo ką man teko skaityti, knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Savo laiku esu perskaičiusi visas Saulėlydžio knygas ir netgi pirmą 50 pilkų atspalvių dalį, taigi „Meilėje kaip kare“ man pasirodė kaip lietuviška šių kūrinių versija, tik be vampyrų ir sekso scenos čia kur kas subtilesnės.

Manau, kad nebūtų sąžininga šią knygą vertinti pasitelkiant intelektualios literatūros standartus. O jei vertinti kaip romaną, kurio tikslas atitraukti skaitytoją nuo rūpesčių ir įtraukti jį į kitą realybę, tuomet ši knyga savo paskirtį atlieka. Jei užmerksime akis prieš gana nuspėjamą siužetą, standartinus veikėjų portretus ir dažnai erzinančius jų poelgius – knyga parašyta tikrai gerai. Gerai ta prasme, kad akys lengvai slysta per tekstą, nors ir jauti kuria linkme suksis siužetas, istorija įtraukia, tekste nėra jokių grubių loginių klaidų.

Ar gali būti tėvystė per daug atsakinga? Galvoju aš, skaitydama šią knygą, o šalia manęs mano vos kelių dienų amžiaus džiaugsmas. Na bet kaip sakoma roges ruošk žiemą. Taigi, mokausi atsakingos tėvystės su dar viena knyga.

Šios knygos autorė Jūratė Bortkevičienė yra kasmetinės konferencijos tokiu pačiu pavadinimu organizatorė. Kol kas dalyvauti neteko, bet labai gali būti kad teks ateityje. Knygoje tėvystės iššūkiai aptariami iš įvairių pusių, atsisakant nuoseklaus dėstymo pagal amžiaus tarpsnius – greičiau pristatant atskirus, dažniausiai problemų keliančius aspektus – pykčio priepuolius, drausminimą, pritapimą darželyje, brolių ir seserų santykius ir pan.

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė ‘If a book is well written, I always find it too short’, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.