Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.

Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui. 

Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali. 

„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“ 

Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas. 

Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.

„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“

Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus. 

Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį. 

„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“