Pasiėmusi šią knygą norėjau ne tik pasijuokti, bet ir britų diplomato žvilgsniu išvysti po nepriklausomybės atgavimo save tik po truputį iš naujo kuriančią Lietuvą. Kevin J. Lynch čia atvyko 1994 m. praleido kelis metus ir netgi susirado lietuvę žmoną. Iš Nediplomatiški britų diplomato memuarai būtų galima tikėtis įdomaus, jau beveik istorinių laikų paveikslo ir lietuviškos kultūros pažinimo bei įžvalgų, kaip, pavyzdžiui, prieš keletą metų skaityta Labai blogai arba Liuks: 8 pamokos apie Lietuvą. Pastarasis kūrinys kokį šimtą kartų brandesnis ir šmaikštesnis. Ir aš beveik neperdedu. 

Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Skaitydama šį Mathias Enard kūrinį jaučiausi nejaukiai. Tarsi pakviesta į kiek snobišką vakarėlį – sukiojuosi su taure rankoje nuo vieno kalbančiųjų ratelio iki kito, bet visi paskendę savo intelektualiuose pokalbiuose ir net nebando padėti prisijungti. Neradau kelio įeiti į autoriaus pasąmonės srautą. Ir nors žinau, kad knyga brandi, intelektuali ir profesionaliai parašyta, Kompasas man buvo įvykis, kurį praleidau kvailai šypsodamasi ir greičiau laukdama kada galėsiu užversti paskutinį puslapį, nei nuoširdžiai besimėgaudama. Ir nors į pabaigą “apšilau”, pradėjau skaityti kur kas lengviau ir vietomis net įsitraukiau, atsiminimas kaip jaučiausi skaitydama pirmuosius du šimtus puslapių, neleidžia skirti knygai aukštesnio nei vidutinis įvertinimas.