Man atrodo, kad Tabakininkas yra knyga, kuri turi “susigulėti”. Vos baigus skaityti man pasirodė, kad kūrinys gana geras, bet nėra per daug ypatingas. Tačiau poros dienų bėgyje knygos vaizdiniai ir sukelti jausmai manęs neapleido ir palengva supratau, kokia iš tiesų tai graži ir jautri istorija.

Tabakininkas puikiai iliustruoja, kaip asmeninės dramos, o tiksliau meilė gali tarsi nustumti viską kas vyksta aplinkui į šalį, bet aplink bręstantis blogis niekur nedingsta ir galiausiai visvien įsiveržia ir visa savo griaunančia jėga keičia žmonių gyvenimus. 

Aš esu nuoširdžiai nustebinta šio romano ir jame sutelpančių priešybių. Viena vertus, tai knyga turinti klasikinio anglų literatūros kūrinio bruožų, kita vertus – labai modernus ir netradicinis kūrinys, ypač turint omenyje laikmetį, kuomet buvo parašytas (1941 m.). Sakyčiau Tarp veiksmų yra gardus kąsnelis literatūros gurmanams ir daugiasluoksnių kūrinių gerbėjams.

Kaip aš norėčiau, kad mano močiutės būtų parašiusios tokią knygą, ar bent palikusios savo laiškų galinčių byloti apie praėjusias dienas. Net neabejoju, kad kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus turi bent keletą nepapasakotų istorijų, nutylėtų skaudulių ir giliai saugomų širdžiai mielų akimirkų. Raudona užrašų knygelė įkvepia susimąstyti, kiek daug gali sutilpti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir priverčia visa esybe suvokti gyvenimo trapumą ir grožį. Ši knyga yra debiutinis Švedijos rašytojos romanas ir tuo sunku patikėti. Kaip pirmam kūriniui, ji yra neįtikėtinai stipri ir įtikinama. Tai giliai emociškai paliečianti, be galo graži ir kartu liūdna vienos moters gyvenimo istorija.

Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.

Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.