Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos. 

Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!

“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.” 

Kiek šioje knygoje visko daug – istorijos, vardų, įvykių. Kreta, arba tiksliau Chanija, čia atsiskleidžia visomis spalvomis. Nekaltieji ir kaltininkai būtų galima atskirti į kelis sluoksnius. Visų pirma – XIX a. siekianti salos istorija ir dar senesnių laikotarpių fragmentai, pasakojami pagrindinių veikėjų senelių dienoraščių ištraukų pagalba. Tuomet, jau XXI a. pradžioje savo gyvenimą kuriančių veikėjų likimai. Ir trečiasis – detektyvinis sluoksnis, apimantis vieną šių laikų ir kitą, beveik prieš šimtą metų įvykdytą nusikaltimą. 

Knyga paliečia labai skaudžią istorinę žaizdą – Kretos turkų ir graikų santykį bei priešpriešą. Nekaltieji ir kaltininkai ji kerojasi per dviejų šeimų istoriją, tačiau, kalba apie gana universalų reiškinį ir stiprų kultūrinį konfliktą. Skaitydama jaučiau, kad tam, jog iki galo įvertinčiau šį kūrinį man trūksta iš tiesų nemažai: kultūrinio, istorinio ir politinio regiono išmanymo. Nekaltieji ir kaltininkai nėra knyga, kuri skaitytoją už rankos įveda į sunkią temą. Veikiau tai yra kūrinys, kuris gali atsiskleisti jau turint pakankamai žinių. Kultūrinis ir istorinis sluoksnis čia tikrai labai gilus, smingantis iki seniausių skaudulių. 

„Piratų saloj susitiksim visi, nekaltieji tiek pat, kiek kaltininkai, – kaip veidrodžiai, vienas į kitą atgręžti.“ 

Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.

Laikais, kai vis sunkiau save kažkuo nustebinti, gera atrasti autorių, kuriam tai nesunkiai pavyksta. Praamžiai ir kiti laikai pateikia labai savitą gyvenimo ir būties esmės vaizdą. Laikas ir erdvė čia labai subjektyvios sąvokos, nors pasakojimas išlieka paprastas ir lengvai skaitomas. Tiksliausiai savo skaitymo patirtį apibendrinčiau taip – vos baigus skaityti knygą, kyla noras tą daryti dar ir dar kartą. Atrodo neįmanoma pirmu skaitymu į save sugerti visko, ką siūlo ši knyga. 

Praamžiai, tai miestelis kažkur Lenkijoje, veiksmas vyksta XX a. pr. ir apima abu pasaulinius karus. Tačiau skaitant netrunki įsitikinti, kad praamžiai tik simbolis, išoriniai įvykiai ne tokie svarbūs, o Olga mums pasakoja apie tai, kad mūsų patiriama tikrovė labai subjektyvi. 

„Daiktai, tai būtys sklendžiančios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, sklendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę.“