Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos.