Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys Dievas visada keliauja incognito manau turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti.

Aš įsivaizduoju, kad žmonės Dievas visada keliauja incognito įsimyli kaip savipagalbos knygą – nes gyvenimą pakeisti čia taip lengva – kelios užduotėlės ir op! Bet mano įsitikinimu, viskas yra ne visai taip. Iš tiesų problemos ir sunkumai sprendžiami atkakliu darbu su savimi ir neretai psichologo kabinete. Knygos, žinoma, gali suveikti kaip terapija, bet tikrai ne tokios. Apibendrinus – jau užtenka pirkti ir rekomenduoti šią knygą. Yra geresnių!

Paprastumas

Jokių literatūrinių vingrybių – autorius ėmė ir papasakojo istoriją. Lyg ir buvo bandyta užsukti keletą kabliukų ir skaitytoją nustebinti, bet visvien akylesniam žmogui viskas bus lyg ant delno. O šiaip erzino stereotipai – nuo personažų ir jų pasirinkimų iki kitų įvykių. Viskas šioje knygoje yra banalu, kažkur girdėta ir tarsi pagal šabloną.

Kaip padėti sau

Ši knyga yra apie pokyčius. Pasak Dievas keliauja incognito vieną dieną esi ant savižudybės slenksčio, o visai netrukus, leidusis į paslaptingą avantiūrą problemos gali imti sutirpti. Knyga ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti aukos vaidmens, atrasti ryžto keisti tai, kas nepatinka. Skamba neblogai, bet tai, per kokį pavyzdį visa tai pateikiama, manau yra labiau žalinga nei naudinga.

Tokį lengvabūdišką požiūrį, aš matau kaip kenkėjišką, nes žmonės turėtų skaityti ir patikėti, kad psichoterapija ilgas ir neveiksmingas procesas, o štai šios knygos herojai ir jų praktika grysta prieiga išgelbės pasaulį.

Kodėl skaityti? Jei skaitote nedaug ir retai, ši knyga jus gali sužavėti ir leisti palengva pamilti skaitymą.

Kodėl neskaityti? Visiems kitiems, skaitantiems daugiau, bus per daug lėkšta, paprasta, nuspėjama, dažnai net absurdiška.

Tai bent Michelle Obama kelionė sutalpinta į Mano istorija arba Becoming – knygą, kuri pardavimų skaičiumi jau įveikė arba tuoj įveiks net legendinę Fifty Shades of Grey. Nuo mažos užsispyrusios mergaitės, kuri norėjo pateisinti aplinkinių lūkesčius, kuriais dažniausiai apgaubiamas talentingas vaikas, iki išsilaisvinimo ir tapimo savimi, rodos labiausiai tam prieštaraujančiomis sąlygomis – tapus pirmąją JAV ponia ir į ją nukrypus visos šalies akims.

Didžiulis susitelkimas į tai, ką apie tave mano kiti, gali tapti rimta bėda, nes gresia taip ir likti, gal net ilgam, iš anksto numatytame kelyje.

Skaitydama Mano istorija supratau, kad kokybiškas biografijos žanras išties gali teikti daug skaitymo malonumo, o pastangos sudėti visą žmogaus gyvenimą į knygą yra menas. Girdžiu knygos kritiką dėl nutylėjimų, kuri man atrodo ne visai pagrįsta. Su žmogaus istorija taip pat kaip ir su pasaulio – į knygas patinka tik tai, kas turi reikšmę dabarčiai. Man patiko kaip šioje knygoje atvirumas dera su subtilumu ir tai, kaip sudėlioti akcentai – pabrėžiant vaikystės patirtis, Michelle ir jos vyro santykių dinamiką, tai kaip poroje sąveikauja dvi stiprios asmenybės ir ką reiškia vienai iš jų atsidurti kitos šešėlyje.

“

Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybemis ryztingai būčiau žengusi tik pirmyn.

Laiškai, kurių tu niekada negausi perskaitoma tiesiog nepastebimai. Pora prisėdimų ir lieki su trumpu ir įkvepiančiu pasakojimu galvoje. Šią knygą priskirčiau prie tų ne visai banalių gyvenimo ir meilės istorijų, kurios be lengvo skaitymo dar neša ir prasmingą žinutę. Ši knyga man pasirodė apie ryšį su protėviais arba giminės moteris jungiantį saitą, kurio pajautimas dažniausiai sustiprėja kartu su motinyste. Laiškai, kurių tu niekada negausi aš matyčiau kaip pagalbą kai sunku ir įkvėpimą pasisemti stiprybės iš savo paties istorijos. Vietomis man visgi buvo per saldu, kartais nuspėjama, bet buvo puslapių, kur autorės vaizdinga kalba įtraukė ir sugraudino. 

Ant šios knygos nugarėlės rašoma, kad autorė yra aistringa skaitytoja ir tai jaučiasi. Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas veikėjai tikri fanatikai: glosto nudevėtų tomų viršelius, skaito begalę metų skaičiuojančius egzempliorius, su meile rūšiuoja ir saugo knygas. Visgi manau, kad šis kūrinys parašytas labiau iš didžiulės meilės ir atsidavimo knygoms, nei realizuojant rašytojos talentą. Kūrinio idėja tiesiog puiki, o jo įgyvendinimui šio bei to pritrūko.