Tai neeilinis, pirmą kartą 1967 m. išleistas kūrinys, kuriame slypi įdomus kontrastas. Man tai buvo viena gražiausių kada nors skaitytų knygų, o kartu ir viena nuobodžiausių. Kalbos grožis čia tiesiog nenusakomas, reikia atsiversti ir pamatyti savo akimis. Jei šis žmogus būtų rašęs grožinę literatūrą, ji greičiausiai būtų žinoma ir garbinama visame pasaulyje. Na, o Sakalas keleivis turiniu yra daugmaž laukinio gyvūno stebėjimo žurnalas. Autorius tą daro su labai didele pagarba, detalumu, aistra ir užsidegimu. Daug dėmesio čia skiriama gamtos jausmui ir jos aprašymams. 

Šios knygos skaitymas man priminė savotišką meditaciją. Jei kas nors ją skaitytų balsu, būtų puikus fonas atsipalaidavimui. Gali būti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Tai knyga, kuriai reikia ramaus proto ir atvirumo paprastam gamtos grožiui. 

„Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis.“

Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Ali Smith rašo tikrai keistai, bet atrodo tą jos savitą stilių pradedu palengva įsimylėti. Kadangi neseniai skaičiau pirmąją ciklo dalį Ruduo, norisi lyginti su antrąja. Sakyčiau rašydama Žiema autorė davė sau dar didesnę kūrybinę laisvę ir viskas dar keisčiau, dar labiau pabirę, dar labiau sumaišyta. Gerai, kad iki šio kūrinio ateina tie, kurie dažniausiai būna rudens prie žiemos įpratinti.

Istorijos centre – grįžimas namo per Kalėdas ir labai maža bei ekscentriška šeima. Knygos veikėjai grįžta namo – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pažįstamos vietos ir seniai matyti žmonės sugrąžina prie atsiminimų. Būtent iš jų, pabirusių ir netvarkingai surikiuotų sudaryta ši knyga. 

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga.