Na štai, su apmaudu užverčiau paskutinį Silva Rerum IV puslapį. Knygos gale aptikau Norvaišų šeimos medį – skaitant būtų visai pravertęs, nes nori nenori, tačiau keturias kartas siekianti giminės istorija pradėjo painiotis mano galvoje. Situacijos nepalengvino ir pradėję kartotis veikėjų vardai. Nepaisant to, būčiau labai laiminga jei giminės šakelės tęstųsi ir nusidriektų į XIX a. Lietuvą, o Kristina Sabaliauskaitė toliau rašytų Silva Rerum knygas. Aš jas pirkčiau ir laiminga skaityčiau.

Jei anksčiau sakiau, kad Silva Rerum I ir Silva Rerum II kaip skirtingos vieno obuolio puselės, tai Silva Rerum III jau visai kitas obuolys. Trečioji dalis man pasirodė kitokia nei ankstesnės knygos. Istorija čia pateikiama tik iš vieno veikėjo perspektyvos, mažiau ištęsta laike ir erdvėje – veiksmas vyksta keliose vietose, sąlyginai trumpu laikotarpiu, 1748-1749 metais. Tiesa, knygos gale peršokama į 1770 metus, bet tik trumpam įvykių apibendrinimui. Nepaisant skirtumų, tai kuo žavėjo Kristinos Sabaliauskaitės rašymo stilius vis dar išliko – gyvas istorinio laikmečio atvaizdavimas, nuostabiai vaizdinga kalba ir tas švelnus žaidimas mistikos elementais: sapnais, nuojautomis ar visažinio pasakotojo pamėtėtomis užuominomis, sujungiant juos su autentiškomis istorinėmis detalėmis.

Trumpai apie siužetą

Džiugi žinia paaiškėja vos atvertus knygą – Uršulės planas buvo įgyvendintas su kaupu ir Norvaišų giminė ne tik neišnyko, bet dar ir sukerojo – antrosios dalies herojus, paskutinysis Norvaiša susilaukė net penkių sūnų. Petras Antanas, pats vyriausias ir yra Silva Rerum III herojus. Kitiems sūnums knygoje dėmesio skiriama minimaliai, šiek tiek daugiau gal tik vienintelei seseriai Teofilei, kurią greičiausiai pamenate iš antrosios knygos. Petras Antanas, bent man, iš pirmo žvilgsnio nepasirodė labai patrauklus personažas – viską šaltai apskaičiuojantis, praktiškas, pragmatiškas ir gana siauro požiūrio žmogus – laimei knygos eigoje susidūrus su tam tikrais įvykiais (chercher la femme) atsiskleidžia daugiau jo asmenybės spalvų. Taigi, daugiau nei Petro Antano broliams ir kitiems Norvaišoms šioje knygoje skiriama Radviloms. Knygoje daug autentiškų Radvilų giminės istorijos detalių, kurios stebina savo originalumu.

Silva Rerum II – dar vienas Kristinos Sabaliauskaitės šedevras. Antroji knyga tokia pati gera kaip ir pirmoji, nepaisant to, kad yra žymiai niūresnė. Vilniuje ir visoje Lietuvoje siaučiant karui, marui ir badui toliau tęsiama Norvaišų giminės istorija, kurios laukia ne tokia jau ir šviesi ateitis kaip galima pamanyti užvertus paskutinius pirmosios Silva Rerum puslapius.

Laiko šuolis

Pradėsiu nuo to, kad smarkiai apsigavau. Baigusi pirmą knygą tikėjausi įvykių tęsinio, o antrosios siužetas peršoko maždaug 40 metų į priekį. Nusivyliau, nes buvo baisiai smalsu, koks tolimesnis dvynių, tiek ką tik už Jono Kirdėjaus ištekėjusios Uršulės, tiek į kelionę išsiruošusio Kazimiero, likimas. Pirmojoje knygos pusėje susitelkiama ties naujosios Norvaišų giminės kartos atstovais ir kitais naujais veikėjais, pavyzdžiui daktaru Gordonu. Skaitytojas lengvai apgaunamas – atrodo senųjų giminės atstovų likimas čia nebebus narpliojamas, bet laimei, galiausiai knygos pabaigoje visi kylantys klausimai atsakomi susenusios ir ties mirties slenksčiu atsidūrusios Uršulės lūpomis. Uršulės personažas šioje dalyje yra kone esminis, o jos apmąstymai ir gyvenimo istorija, mano nuomone, yra geriausia šios knygos dalis.

Toliau apie Norvaišas

Kalbant apie Norvaišų giminės tąsą, XVIII a. pradžioje jaunąją kartą atstovauja tik Kazimiero sūnus, kuris savo nenusisekusioje santuokoje kol kas susilaukė tik vieno palikuonio (tiksliau palikuonės). Jo ir jo žmonos Onos Kotrynos gyvenimo vingrybėms negandų kontekste daugiausiai dėmesio ir skiriama šioje knygoje. Ona Kotryna nenoromis vyro įkurdinama Milkantuose, kur jos laukia nelengvi iššūkiai dvarą užėmus švedams. Jei skaitant pirmą knygą šiek tiek keistai atrodė „šaltyšiuko“ arba Jono dingimas ir tolimesnio jo likimo nutylėjimas, tai šioje dalyje jis atskleidžiamas ir personažo portretas toliau vystomas – pasenęs Jonas vėl Milkantuose ir gyvena globodamas Oną Kotryną, kurią kaip ir praeityje Uršulę, nelaimingai įsimyli. Gražiai istoriją papildo ir žydo daktaro Gordono personažas, per kurį labiausiai atskleidžiami Vilnių kankinančio maro vaizdai.

Istorinis kontekstas

Silva Rerum II Lietuva išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jei pirmoji knyga vaizdavo gerovę ir pakilimą, šioji visiškai priešinga – atrodo viskas ritasi žemyn. Lietuvą siaubia ne tik švedų bet ir „gelbėtojų“ rusų kariuomenės, šalies ištekliai eikvojami, todėl prie viso to prisideda ir keli nederliaus metai. Lietuvos diduomomenę skaldo nesutarimai, o visa tai vainikuoja į šalį atkeliavęs maras. Skurdo ir prabangos kontrastai (brangenybės keičiamos į skurdžius maisto likučius) brandžiojo baroko epochos fone – štai koks Silva Rerum II istorinis kontekstas.

Likimas ar atsitiktinumas

Jei pirmoji dalis kėlė gyvenimo prasmės klausimus ir veikėjų lūpomis ieškojo atsakymų kas laukia po mirties, tai antroji dalis man pasirodė apie „drugio efektą“ – kaip net ir menkiausi ir iš pirmo žvilgsnio mažiausiai reikšmingi pasirinkimai lemia veikėjų ateitį. Taip pat ši dalis skatina mąstyti apie įvairius priežastinius ryšius, bei svarstyti kas tai, likimo ranka ar gyvenimo chaosas. Meilės istorijų vingiai šioje dalyje gali lengvai išspausti ašarą ir kartu padėti išmokti pamoką, koks visa griaunantis gali būti kvailas užsispyrimas ar nesusikalbėjimas. Autorės rašymo stilius vis dar pribloškiantis – turtinga kalba ir teksto grožis priverčia žavėtis kiekvienu puslapiu.

Kodėl skaityti? Iš tiesų Silva Rerum II ir pirmoji dalis tarsi dvi obuolio puselės – puikiai viena kitą papildo ir yra neatsiejamos viena nuo kitos. Antroji dalis užkamšo visas likusias turinio spragas ir visos Norvaišų giminės istorijos linijos pagaliau puikiai susilieja į visumą. Taigi, jei skaitėt pirmą, neabejoju kad norėsit skaityti ir antrą.

Kodėl neskaityti? Jei norit išvengti niūrios rudeninės melancholijos – ši knyga nuo jos pabėgti tikrai nepadės.

Apie Silva Rerum turbūt jau pasakyta viskas, bet įkišiu ir aš savo trigrašį. Pradėsiu nuo to, kad visos tos liaupsės autorei žarstytos ne veltui – tai tikrai buvo geriausias lietuvių rašytojo kūrinys, kurį esu skaičiusi. Čia atrodo yra viskas ko galima ieškoti geroje knygoje: turtinga kalba, įtraukiantis siužetas, paslėptos prasmės, istorinis kontekstas, meilės istorijos, gilūs personažų portretai ir mistikos prieskonis.

Apie formą

Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.