Išsitraukiau šią knygą iš namuose dėmesio laukiančios stirtos sudominta palyginimo „šveicariškasis Stouneris“ ir galiu tik paantrinti – tikrai panašu ir lygiai taip pat sužavėjo. Turbūt turiu kažkokią silpnybę liūdnoms paprastų žmonių istorijoms, kurios nepaklūsta tipiniam drąsaus ir visus sunkumus įveikiančio herojaus šablonui. Gustavo sonata yra apie du skirtingai ir savaip nelaimingus berniukus, o vėliau ir suaugusius vyrus. Gustavą slegia sunki ir skurdi pokario realybė, bei šalta ir nutolusi mama. Jo draugą Antoną – perdėtas jausmingumas ir aukšti tėvų lūkesčiai. Įdomu stebėti, kaip draugai vienas kitą kompensuoja – vienas emocijas laiko užgniaužęs, kitas visai negali jų kontroliuoti. Knyga įdomi psichologiniu, tėvų ir vaikų santykių atžvilgiu, o taip pat ir kaip gudriai suraizgyta šeimos istorija. Man tai be galo gražus kūrinys apie tai, kaip skausmas keliauja iš kartos į kartą. Taip pat apie jo gydymo būdus draugystės ir meilės pagalba. Nepraleiskite pro akis šito perliuko. 

Prieš pradėdama skaityti šią knygą, palyginau ją su Madeline Miller Kirke, o pasirodo, daugiau panašumų galima rasti Achilo giesmė. Na, vadinti šias knygas panašiomis, yra per švelnus išsireiškimas. Mergelių tyla pasakoja apie tą patį Trojos karą, didžioji dalis siužeto kartojasi, o Achilas ir Patroklas čia yra ne ką mažiau svarbūs veikėjai. Visgi šio kūrinio centre – Briseidė, belaisvė iš Trojos atitekusi Achilui kaip daiktas, apdovanojimas, karo trofėjus. Knygos išskirtinumas – pasakojimo perspektyva moters, kuri tarsi lieka viso svarbiausio, epuose apdainuoto veiksmo paraštėse, akimis. 

Suprantu, kodėl kalbant apie šią knygą sakoma, kad ji kaip niekad aktuali. Gal atrodo, kaip švelnus epas, ar meilės istorijatačiau ji tikroviška ir žiauri. Knygoje daug kančios, moterų gyvenimo graikų stovykloje aprašymų. Čia jos susiduria su nuvertinimu, galima sakyti sudaiktinimu, fizine ir seksualine prievarta. Norėtųsi, kad tai liktų tik Iliadoje, tačiau žiauri Rusijos karo Ukrainoje realybė rodo ką kitą. 

Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus. 

Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose. 

„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“ 

Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos.