Raganų medžioklė tęsiasi! Vos užbaigiau Paskutinės apeigos, kaži kokia nuojauta ar intuicija nuvedė prie dar vienos labai panašios knygos. Šeimynykščiai nukelia į XVII a. pradžios Angliją, o istorija sukasi beveik apie tą patį – žmonių, turinčių ypatingą ryšį su gamta ar senaisiais tikėjimais persekiojimą bei galimai padarytą nusikaltimą. Tačiau ši knyga daug lengvesnė, švelnesnė, gal net paaugliškesnė. Juk pagrindinė veikėja tik 17 metų, kad ir nemažai gyvenimo negandų mačiusi. Tam įtakos gali turėti ir pasakotojos socialinė padėtis. Jei Paskutinės apeigos nukėlė į skurdžią trobelę, tai Šeimynykščiai veiksmas pagrinde vyksta nieko nestokojančioje dvaro aplinkoje. 

Šeimynykščiai yra pirmoji autorės knyga ir šį kartą tai jaučiasi. Nors ir galima numanyti, kad pasakotojos gyslelę ji turi, tačiau tam tikri literatūriniai sprendimai kelia šypseną. Man pasirodė, kad knyga toks labiau POP produktas, tinkantis neuronų pailsinimui. Ši knyga yra dar vienas šiek tiek kaltas, bet vistiek šioks toks malonumas. 

Šios knygos siužetas sukasi apie vieną ypatingą, kelių žmonių gyvenimus kardinaliai keičiantį įvykį. Iš pradžių lyg neaišku, kuo susiję mergaitės iš Nigerijos ir moters iš Jungtinės Karalystės pasakojimai. Kita ranka yra tiesiog neįtikėtina istorija, kuria aš, deja, iki galo taip ir nepatikėjau. Įsijausti į pasakojimą man trukdė keisti veikėjų sprendimai ir netolygus knygos tempas.

Labiausiai šioje knygoje man patiko mintis, kad gyvenime patyrus daug siaubo, nuo jo tiesiog nebeįmanoma pabėgti. Ir nors atsidūrus už tūkstančio kilometrų, rodos saugioje žemėje, vidiniai demonai ir persekiotojai visuomet čia pat.

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.