Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį. 

Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai). 

Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma. 

Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja! 

„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“