Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.

Šią knygą tiesiog privalo turėti visų knygų mylėtojų vaikai. Nes Mergaitė,  norėjusi išgelbėti knygas parašyta apie mus – žmones, kurie draugaudavo su mokyklos bibliotekininke ir skaitomų knygų skaičių ribodavo pagal tai kiek panešdavo.

Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas tėvynė yra Norvegija. Kiek teko girdėti, ten ji susilaukė didžiulio populiarumo. Didžiąją dalimi dėl puikių Lisa Aisaro iliustracijų – menininkės, turinčios labai originalų braižą ir jau pelniusios tarptautinį pripažinimą. 

Visų pirma, tai knyga apie kaimyną, kurio nei vienas nenorėtume. Įsivaizduokite, įsikuriate savo svajonių namuose ir tik vėliau sužinote, kad po jūsų butu gyvena vienišas keistuolis beveik neišeinantis is namų, nuolat stebintis jūsų šeimą, palengva pradedantis brautis į jūsų asmeninę erdvę, rašyti protu nesuvokiamus laiškus, o galiausiai skųsti jus policijai nebūtais dalykais.

Čia svarbu paminėti, kad ši situacija nėra rašytojo vaizduotės vaisius. Tai tikra istorija, prieš 10 metų nutikusi žinomo vokiečių leidinio Der Spiegel redaktoriui, šios knygos autoriui. Tiesa, jis pats pripažįsta, kad realybėje situacija baigėsi kitaip – kur kas mažiau dramatiškai. Tuo tarpu knyga gimė ne tik iš noro pasidalinti patirtimi, bet ir iš galvoje nerimusių pasvarstymų – kas būtų jeigu būtų.

Visgi nerimą keliančio kaimyno istorija, yra tik knygos paviršius, iš tiesų ji pasakoja kur kas daugiau ir nagrinėja svarbius moralės klausimus bei etines problemas.