Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.
Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.
Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai.
Normalūs žmonės
Taigi, kas jie, normalūs žmonės? Šioje knygoje tai Konelis ir Mariana, kurie susipažįsta paskutinėse mokyklos klasėse, o vėliau knyga rutuliojasi per sekančius keturis jų gyvenimo metus. Dideli laiko tarpai čia vis prašokami ir istorija pasakojama labai fragmentiškai.
Ryšys tarp šių dviejų žmonių yra liūdnai gražus ir labai natūraliai pateiktas – be nuglaistytų dialogų ir dramatizavimo. Nors knygoje tarsi norima pateikti Konelio ir Marianos santykį kaip grįstą seksualine trauka, iš tiesų būtent emocinio artumo aspektas per visą kūrinį atsiskleidžia kaip svarbiausias.
Skaitydama Normalūs žmonės galvojau: štai, du emociškai sužeisti žmonės, kurių demonai puikiai dera tarpusavyje. Tačiau palengva paaiškėja, kad būdami kartu jie ne gyja, o tik augina savo juodąsias puses. Esminis knygos konfliktas slypi tame – jauti, kad šie du žmonės negali būti atskirai, tačiau ir kartu sudėtinga.
Kontrastai
Dar Normalūs žmonės man buvo apie kontrastus – turtas ir skurdas, populiarumas ir atstumimas. Labai gražiai parodant, kaip lengvai visa tai gali keistis priklausomai nuo konteksto.
…
Tenorejo būti normalus žmogus, todėl slėpė savo dalis, kurios jam atrodė gėdingos ir trikdančios.
Man atrodo, kad Normalūs žmonės papasakojo apie dvi pagrindines stadijas kaip išlikti mokykloje – gali tapti arba Koneliu, arba Mariana. Vienu atveju lieki ištikimas sau, tačiau atstumtas dėl išskirtinumo. Kitu – išduodi save, sumoki didelę kainą už populiarumą, dėl kurios vėliau dar ilgai kenti ir sunkiu darbu bandai atkapstyti tikrąjį save.
Man regis iš viso to išplaukia labai graži žinutė paaugliams – ilgoje žmogaus gyvenimo perspektyvoje yra taip mažai svarbu mokyklos intrigos ir hierarchija. Nepalyginamao svarbiau yra nepamesti savęs.
Psichologinė sveikata
Ypatingai autorė sakyčiau apnuogino tiesą ir absurdą apie tai, kas visuomenėje laikoma gera šeima. Knygoje privilegijuotas gyvenimas slepia tamsias paslaptis, o tuo tarpu neturtingos valytojos šeimoje klesti laimė ir palaikymas.
Normalūs žmonės pasakoja apie tai, koks svarbus yra ryšys tarp vaikų ir tėvų, o gal net plačiau – tarp žmonių. Taip pat apie kalbėjimosi, artimo bendravimo svarbą. Istorija parašyta lengvai ir nepretenzingai, kartu yra persmelkta ironija ir lengva melancholija. Tuo tarpu svarbiausia knygos žinutė mano akimis yra tokia: normaliems žmonėms normalu turėti problemų.
Kodėl skaityti? Puiki knyga paaugliams, paliečianti begalę aktualių socialinių temų. Visiems kitiems galėtų būti įdomu dėl stiprių psichologinių veikėjų portretų ir jų ryškio analizės.
Kodėl neskaityti? Na, knygoje yra truputį šabloniškumo, ypač kalbant apie paauglių gyvenimą mokykloje. Bet gal ne knyga šiuo atžvilgiu banali, o realybė?
