Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.
Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama.
Išorės ir vidaus kontrastas
Vienas esminių knygos bruožų man pasirodė autorės siekis demaskuoti išorės ir vidaus kontrastą. Istorijų pradžioje dažnai pažymima, kad pasakojantis asmuo atrodo savimi pasitikintis, besišypsantis, žavus. Ir tik vėliau paaiškėja, kokios tamsios patirtys slypi žmogaus viduje. Man pasirodė, kad tokiu pasakojimo būdu autorė bandė priminti gerai žinomą tiesą – nespręsk apie knygą iš jos viršelio. Arba kitaip tariant bendraujant su žmonėmis verta atsisakyti išankstinių nuostatų ir dažniau klausytis.
Šeimos reikšmė
Knyga man pasirodė labai įdomi iš motinystės perspektyvos. Na taip, aš ir iki šiol žinojau, kad ankstyvosios patirtys turi itin didelę reikšmę žmogaus asmenybei, o šeima turi svarbų vaidmenį šiuo atžvilgiu. Tačiau skaitant 16 gydančių istorijų iš naujo skaudžiai ir aštriai suvokiau tiesą apie tai, kokią milžinišką atsakomybę turime augindami kitą žmogų. Kokią reikšmę turi mūsų pasakyti arba nepasakyti žodžiai ar veiksmai. Vienos veikėjos žodžiai puikiai iliustruoja šią mintį:
„Sutraumuoti žmogų galima labai greitai ir ilgam, o štai kad pasveiktų, tokiam vaikui gali prireikti labai daug metų.“
Nešališkumas
Labai gražu, kad autorė, pati turėdama patirtį psichologijoje nevertina ir neanalizuoja žmonių. Man Rasos santykis su istorijomis ir jas atskleidusiais žmonėmis pasirodė be galo pagarbus ir švelnus. Man regis, jei būtų kitaip, autorė pamintų vieną pagrindinių knygos žinučių – bendraujant su sunkumų patiriančiu žmogumi būtina nevertinti, nepatarinėti, o tik išklausyti. Aš iš šios knygos pasilieku mintį, kad nuoširdus pokalbis ir atvirumas gydo.
Viena ko knygoje pritrūkau, tai pačios Rasos istorijos. Ją seku Instagram kaip @rasa.raso ir žinau, kad pačios autorės gyvenimo istorija taip pat labai sunki, o kartu įkvepianti. Galvoju, kad būtų labai gražiai papildžiusi knygą ir paaiškintų, kodėl buvo imtąsi šio darbo. Gal antroje dalyje? 🙂
Kodėl skaityti? Knyga gali būti puikus vadovas ir pagalbininkas mokantis bendrauti, jei jūsų artimas žmogus serga depresija ar patiria panašių sunkumų. Istorijos labai įvairios, apima daug skirtingų patirčių, toksiškų santykių variacijų, tad turbūt kiekvienas žmogus galėtų rasti bent šiek tiek artimų saviems išgyvenimams. Smagu, kad istorijų veikėjai pabrėžia knygų reikšmę savo gijimo kelyje. Leidinio gale taip pat galima rasti ir psichologinės literatūros sąrašą.
Kodėl neskaityti? Nesu tikra, ar šios istorijos tikrai gydo. Reikia pripažinti, kad slegia taip pat stipriai. Iš dalies visos yra kažkiek panašios ir pagrindinė mintis kartojasi – turint emocinių sunkumų geriausia kreiptis į psichologą.
