Atgijęs namas yra dar viena telentingosios Emilijos Dziubak Iliustruota knyga, stojanti į gretas šalia jau sužavėjusių Apkabink mane, Šypsena varlytei ir Aš nenoriu būti princesė. Teksto autorius, Lietuvos skaitytojams jau turėtų būti žinomas knygelės Ilga kelionė dėka.
Atgijęs namas yra istorija apie vienatvę, artimų žmonių ilgesį ir tai, kaip gydo galimybė rūpintis kitais. Jei skaitysite labai susikaupę, turbūt ir vienos kitos ašaros neišvengsit. Sakau iš patirties.
Atgijęs namas
Pagrindinio veikėjo namas atgyja prisiminimų dėka. Kiekvienoje namų kertelėje jis mato praeitį, dabar jau jį palikusių artimų žmonių šešėlius. Namas, kaip ir jame gyvenančio žmogaus gyvenimas pilkas ir niūrus. Apdulkėję ir užgriozdinti namai atspindi jo vidinį pasaulį. Situacija kardinaliai pasikeičia tuomet, kai į duris pasibeldžia kaimynų berniukas ir paprašo prižiūrėti augalą. Taip palengva įvyksta stebuklas – tirpsta į ledą sušalusi širdis ir į gyvenimą vienas po kito ima brautis pokyčiai. 
Gyvenimo pamokos
Galvoju kokią žinutę turėtų gauti Atgijęs namas atsivertę vaikai. Greičiausiai, visų pirma, treniruotųsi jausti empatiją, pabandyti suprasti kaip turėtų gyventi ir jaustis vienišas, artimųjų netekęs žmogus. O svarbiausia mintis, kurią tikriausiai vaikams norėtų transliuoti rašytojas, kad rūpindamasis kitu, iš tiesų padedi ir sau. O dar – draugystė daro stebuklus.
Kam tinka? Leidyklos puslapyje rašoma, kad knygelės auditorija yra 0-99 m. ir aš su tuo sutikčiau. Visgi labiausiai Atgijęs namas turbūt tiktų 4-9 metų vaikams. Manyčiau praverstų kalbantis apie vienatvę, kodėl svarbu padėti kitiems ir galbūt įkvėptų užkalbinti surūgusį kaimyną.
