Kalbėti apie šią knygą neįmanoma neminint kitos. Žinoma, tai Boriso Pasternako Daktaras Živaga. Mūsų čia nebuvo pasakoja apie CŽA kampaniją, kurios metu Sovietų Sąjungoje nepageidaujamas kūrinys buvo išleistas užsienyje ir vėliau paslapčia grąžintas rusams – kaip uždrausta knyga, pasakojanti apie uždraustą laisvę.
Jurijus ir Lara yra pagrindinių Daktaras Živaga veikėjų vardai. Dabar užsukite akį į autorės vardą. Taip, tai ne sutapimas. Lara Prescott yra dėkinga savo tėvams už įkvėpimą parašyti knygą – būtent pagal šio kūrinio ekranizacijos veikėją buvo pavadinta būsimoji rašytoja. Beje, tiek Mūsų čia nebuvo, tiek Daktaras Živaga yra pirmieji autorių romanai, nors Borisas Pasternakas ir buvo labai gerai žinomas poetas.
Iš dviejų skirtingų stovyklų
Mūsų čia nebuvo siužetas driekiasi tarp dviejų Geležinės uždangos pusių. Dalyje knygos pasakojama Boriso Pasternako ir jo mylimosios Olgos istorija, kuri, beje, ir įkvėpė Daktaro Živaga siužetą. Kitoje pusėje dėmesio centre yra jauna CŽA agentė, rusė, gimusi ir uzaugusi JAV. Skirtingų pusių istorijos pateikiamos paeiliui kaitaliojant skyrius, taip išlaikant intrigą ir neleidžiant skaitytojui nuobodžiauti.
Man asmeniškai labai patiko SSRS besirutuliojanti siužeto dalis – pasirodė labiau įtraukianti, dramatiška ir įdomi. Galbūt todėl, kad sukurta remiantis tikrais faktais. Čia gausu detalių apie tai, ką turėjo išgyventi pagrindinei ideologijos srovei nepaklūstantis kūrėjas ir jo artimieji. Tuo tarpu JAV dalis ir visa žvalgybinė linija man pasirodė žymiai silpnesnė. Šiek tiek dirbtinokai atrodė ir bandytos įpinti meilės istorijos.
Literatūros galia
Turbūt gražiausia Mūsų čia nebuvo dalis yra ta, kad knyga pasakoja apie literatūros galią keisti pasaulį, įtakoti politiką. Labai įdomu, kad CŽA buvo atskiras padalinys, kuris rūpinosi uždrustomis knygomis, jų leidyba ir gabenimu.
CŽA pasirinko Daktarą Živaga dėl subtiliai paslėptos sistemos kritikos. O motyvus puikiai atskleidžia ši Mūsų čia nebuvo ištrauka:
„Pirmojoje vidaus atmintinėje Daktaras Živaga buvo apibūdintas kaip „pats eretiškiausias literatūrinis sovietinio autoriaus kūrinys po Stalino mirties“, ir buvo sakoma, kad jis pasižymi „didžiule propagandine verte“, nes jame „pasyviai bet svarbiai išdėstyta, kaip sovietų sistema veikia jautrų, inteligentišką pilietį“. Kitaip tariant, jis buvo tobulas.“
Lengvumas
Kalbant apie rašymo stilių – knyga parašyta labai lengvai, tačiau tekstas nėra visai plokščias, greičiau su cinkeliu. Mūsų čia nebuvo sugeba neįpareigojančiai pateikti gana sunkias temas (cenzūra, homoseksualumas Šaltojo karo metu). Man asmeniškai labai patiko keliuose skyriuose pasitelktas pasakojimo būdas per „mes“ prizmę – apie tai kaip kolektyvas mato kitą asmenį. Taip pat knygoje buvo keletas tikrai gražių, atmosferinių momentų.
Kodėl skaityti? Verta vien dėl paprastai ir įdomiai pateiktos Nobelio premijos laureato Boriso Pasternako ir jo svarbiausio gyvenimo kūrinio – Daktaras Živaga istorijos. Kadangi artėja vasara, negaliu paminėti, kad tai gali būti tobulas pasirinkimas atostogoms – lengvas, tačiau prasmingas tekstas.
Kodėl neskaityti? Besitikintiems tradicinio šnipų romano gali būti per mažai įtampos ir intrigos. Taip pat, mums, skaudžiai gerai žinantiems sovietinę realybę, nemažai dalykų gali atrodyti supaprastinti ir sušvelninti, kad tiktų ir nešokiruotų plačiosios publikos.
