Apie formą
Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.
Gardus kąsnelis istorijos mylėtojams
Knyga mane taip sužavėjo greičiausiai dar ir todėl, kad esu istorijos gerbėja ir diplomuota bakalaurė. Nors Silva Rerum įvardinti istoriniu romanu nebūtų labai tikslu (visgi siužetas ir pagrindiniai veikėjai išgalvoti), tačiau siužetas vyksta istorinių XVII a. įvykių fone, minimos realios to meto asmenybės, įvykiai ir vietos. Vienas smagiausių dalykų – mintimis paklaidžioti po XVII a. antros pusės Vilnių ir pajausti tuometinį miesto pulsą – Silva Rerum būtent tokią galimybę ir suteikia.
Apie turinį
Silva Rerum siužetas sukasi apie bajorų Norvaišų šeimą: Joną Motiejų su žmona Elžbieta ir jų atžalas, dvynius Kazimierą ir Uršulę. Istorijos linija praslysta ties keliais svarbiausiais šeimos gyvenimo fragmentais, istoriją pasakojant iš vis kito veikėjo perspektyvos. Nors stengiausi kiek galima labiau vengti informacijos apie Silva Rerum knygas, bijodama aptikti spoiler’ių, vieną autorės frazę visgi perskaičiau – neva ji pirma sugalvojusi antrosios knygos siužetą, o pirmąją parašiusi kaip įžangą jai. Šis jos komentaras manau yra esminis kalbant apie pirmąją knygą – daugiausiai dėmesio čia skiriama pagrindinių veikėjų psichologiniams portretams, o vaizduojami įvykiai čia svarbūs tiek, kiek turi įtakos asmenybių formavimuisi ir veikėjų veiksmų pagrindimui ir paaiškinimui. Rašytoja tarsi kviečia pasvarstyti kaip iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalti ir neesminiai įvykiai formuoja mūsų asmenybes pačiais netikėčiausiais kampais.
Meilė ir mistika
Silva Rerum mezga net kelias meilės istorijų linijas. Pagrindinė be abejo yra Norvaišų atžalos Uršulės, bet mane asmeniškai labiausiai sužavėjo senieji Norvaišos, apie kurių istoriją pasakyta nedaug, tačiau labai daug lieka tarp eilučių. Scena, kuomet Jonas Motiejus ir Elžbieta vidury nakties tylėdami sėdi prie ežero, turbūt yra vienas gražiausių mano skaitytų fragmentų apskritai. Kitas nuostabus elementas – Vilniaus Baziliskas, kurio saugodamiesi prietaringi vilniečiai nešiojasi veidrodėlį (žvilgsnis į jo akis mirtinas). Baziliskas knygoje yra nešvarios sąžinės simbolis – tik vienas iš daugelio Silva Rerum daugiaprasmiškumo ir simbolizmo pavyzdžių.
Kodėl skaityti? Jei esate pasiilgę geros ir vertingos knygos. Jei domitės istorija ir mylite Vilnių. Jei jums smalsu ką reiškė būti bajoru ar eiliniu XVII a. miestiečiu.
Kodėl neskaityti? Jei bijote neįprastos formos ir nesate pasiryžę skaityti knygą, kurioje nėra nei vieno dialogo, pastraipa kartais ilgesnė už puslapį, o sakinį pamesti yra vienas juokas.
