Tai šeimos istorija, pasakojama jau ne Dinos, o jos sūnaus akimis. Nors negali pasakyti, kad pati Dina iš pasakojimo dingo. Ji čia, tačiau jau labiau kaip antraplanė veikėja. Laimės sūnus – istorija apie liūdną, neišmylétą berniuką ir tai, kaip jis bręsta ir leidžiasi pažinti pasaulio. Vaikiškasis etapas Resnenso dvare buvo nuobodokas, tačiau kai prasidėjo Danija, karas ir kiti studentiško gyvenimo nuotykiai knyga ėmė kur kas labiau patikti.
Benjaminas yra toks šiek tiek antiherojus – neatsakingas, priimantis ne pačius protingiausius sprendimus, nejautrus kitiems, tačiau detaliai analizuojantis vidinius išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu kiek priminė Amžinybės fjordo pranašai pagrindinį veikėją. Tačiau reikia pripažinti, kad visa Grenlevų šeimos istorija, kuri vis giliau ir giliau skleidžiasi turi šarmo ir su kiekvienu puslapiu vis labiau paperka ta šiaurietiška kūrinio tamsa.
Nuotaika:
„Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras – kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip.“
Filosofija ir kiti studentiško gyvenimo atributai
Laimės sūnus mane nustebino gerąją prasme. Po pirmosios dalies aš tikrai nesitikėjau filosofinių įžvalgų Herbjorg Wassmo kūryboje. Šioje dalyje Benjaminas įsipainioja į tikrai sudėtingas situacijas ir kelia painius egzistencinius klausimus. Jo melancholiškas požiūris į gyvenimą labai suprantamas, turint omenyje, jo gyvenimo istoriją ir ryšį su motina. Jis čia visa ko ašis. Benjamino ir visos Laimės sūnus siužetinės tikslas, rodos, tą santykių raizginį išpainioti.
„- Renkasi tik tie, kurie nebijo rizikuoti, kad pasirinks neteisingai. /- O kiti? /-Jie nedaro nieko. O visa ką gauna, yra ne jų.”
Kūrinys labai gyvai vaizduoja XIX a. Daniją ir studentų gyvenimą joje. Taip pat autorė įpina ir šiek tiek istorinių faktų kas buvo labai įdomu.
Intriga
Knygoje raizgosi net dvi meilės istorijos ir abiejuose Benjamino dalyvavimas kaip reikiant erzino. Tačiau, čia gal.net labiau komplimentas autorei, kadangi jos dėka tikrai įsijaučiau į Laimės sūnus gyvenimo peripetijas. Ir tikrai būčiau buvusi pikta ir nebeskaičiusi serijos toliau, jei Benjaminas nebūtų pasielgęs teisingai bent kūrinio pabaigoje ir užbaigęs istoriją intriguojančia „razina“ dėlto kurios neabejotinai norisi skaityti trečiąją dalį.
“Kartais apima jausmas, jog tai, ką matai arnišgyveni, tėra pasikartojimas to, ką esi patyręs anksčiau. Ir negali to nei paaiškinti, nei suvokti. Žinojau, kad vis matysiu susiklijavusias Karnos blakstienas. Arba atsiminsiu jas taip ryškiai, kad tai bus išgyvenimas.”
Dinos knyga apžvalgą galima rasti čia.
Kodėl skaityti? Jei smalsu, kaip komplikuotas Dinos personažas atrodo suaugusio sūnaus akimis. Turbūt būsiu mažuma, bet man antroji dalis pasirodė net įdomesnė nei pirmoji. Greičiausiai dėl platesnės geografijos ir istorinio konteksto.
Kodėl neskaitaityti? Benjamino personažas tikrai gali erzinti. Taip pat nusivilti gali tie, kurie tikisi, kad knygos siužeto centre bus Dina.
