Aš oficialiai galiu pripažinti, kad tai yra pirma knyga, kuri mane prajuokino jau skaitant turinį. Autoriaus įžvalgos apie Lietuvą ir lietuvius yra tiesiog stulbinamai taiklios ir juokingos. Tiesiog negaliu patikėti, kad gali būti įmanoma taip perkasti šalies ir jos gyventojų esmę vos per penkis gyvenimo joje metus. Visgi, nors pradžia buvo tikrai daug žadanti, skaitant toliau nors ir nebuvo labai blogai, bet nebuvo ir visai liuks. Iš esmės aš taip ir likau iki galo nesupratusi apie ką iš tiesų ši knyga – man pasirodė, kad esmė liko kažkur išsibarsčiusi, pritrūko vientisumo. Trumpai apibendrinant Labai blogai arba liuks galėčiau pavadinti taip – mokslinis darbas su stand up’o elementais.
Labai blogai arba liuks
Felix Ackermann su šeima Lietuvoje praleido penkerius metus. Čia jis atvyko iš Vokietijos ir pats save apibūdina kaip XXI a. akademinį nomad’ą. Viskam kas jam nutiko mūsų šalyje jis prgrinde naudoja du epitetus – labai blogai arba liuks. Tokia jam pasirodė Lietuva – tikra kontrastų šalis, kurioje žiojoja bedugnė tarp to kas sakoma ir rašoma ir kaip yra iš tikrųjų. Felix įžvalgos apie lietuvių tapatybę, anekdotiškos istorijos apie tai kaip jam sekėsi kraustytis, gauti dokumentus, susipažinti su Sodros funkcionavimo ypatumais ir galiausiai gauti vairavimo pažymėjimą yra tiesiog nuostabios. Tačiau, reikėtų pažymėti, kad jų šioje knygoje nėra tiek jau ir daug – nemaža knygos dalis yra skirta labai rimtam, intelektualiam, mokslinį darbą primenančiam turiniui.
Akademinis turinys
Felix Ackermann yra istorijos mokslų daktaras, besidomintis miesto antropologija, urbanistika, posovietinės erdvės architektūrinėmis ir kultūrinėmis transformacijomis. Jis laisvai kalba rusų, lenkų, baltarusų kalbomis, knygoje nemažai ir apie tai, kaip sunkiai, bet galiausiai jam pavyko prašnekti ir lietuviškai. Lietuvoje jis dirbo mokslinį darbą, dėstė VU ir Europos humanitariniame universitete (EHU), todėl šioje knygoje jo gyvenimiška patirtis yra sumišusi su akademine informacija – iš esmės tuo kuo žmogus čia gyveno penkerius metus.
Deja, bet ties akademine dalimi Labai gerai arba liuks man pasirodė per daug eklektiška. Skaitant taip ir nepasidarė aišku, ką autorius nori pasakyti. Radau labai daug informacijos ir labai mažai apibendrinimų. Man kaip buvusiai istorijos studentei kai kurios temos buvo įdomios, tačiau nemaža dalis buvo žinomos (knyga originaliai buvo skirta Vokietijos skaitytojui, vėliau adaptuota ir pritaikyta lietuviškajam), dar kitos truputį vargino – pavyzdžiui labai detali EHU, Baltarusijos egzilinio universiteto Lietuvoje atsiradimo ir gyvavimo istorija, vidinės šios institucijos akademinės bendruomenės gyvenimo peripetijos.
Tiesa tikrai žavėjausi autorius pamąstymais apie posovietinę tapatybę, tiek žmonių tiek miestų transformaciją. Šioje vietoje net norėjosi daugiau. Labai geras skyrius apie Visagino miestą ir žmones. Išgirdau tai, ko pati nebuvau girdėjusi ir net noriu apie tau pasidomėti daugiau.
Rašymo stilius
Labai norisi pagirti kaip autorius rašo. Atmetus tą išsibarstymo faktorių, tekstas tikrai įtraukiantis. Kandus ir šmaikštus stilius man kartais priminė mūsų Andrių Užkalnį, tais laikais kai dar buvo juokingas. Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.
Bendrystė ir atstumas
Kai kur su autoriumi pajaučiau bendrystę, ypač giliai ten, kur jis pasakojo kaip jam nesisekė gauti vairuotojo pažymėjimą. Priešingai nei mano istorija Felix baigėsi sėkmingai – pagarba. Supratau, kad mums abiems visiškai nesuprantami tie patys dalykai Lietuvoje.
“Bet ir po keturių metų išlieka jausmas, kad tiesiog nesuprantu Lietuvos visuomenės. Ne dėl bedugnių, kurios atsiveria po kiekvieno teksto komentaruose, kupinuose neapykantos, bet todėl, kad aš nesuvokiu žinių apie gaisrus butuose, televizijos žvaigždžių gyvenimo, Liberalų sąjūdžio, ir Darbo partijos politinių apsišaudymo naujienų svarbos”.
Tačiau buvo vietų, kur autoriaus ir mano nuomonės išsiskyrė – dėl Žaliojo tilto skulptūrų, požiūrio į saugumą ir kariuomenę, lietuvių poreikį idealizuoti partizanų kovas. Aš manau, nors Felix rašydamas Labai blogai arba liuks ir priartėjo prie lietuviškos tapatybės esmės, kai kurie dalykai tiesiog negali būti įkandami ir galbūt atkeliauja per kraują ar su motinos pienu.
Kodėl skaityti? Visų pirma tai istorijos, tarptautinių santykių, filosofijos studentams – tikrai bus įdomiau už tai ką jūs šiaip skaitot ar girdite paskaitose. Visiems kas domisi kultūros antropologija, švietimu, sovietinės taptybės pokyčiais. Galima skaityti ir kaip pramoginį kūrinį, jei norite pasijuokti iš to, kokie kartais gali būti neadekvatūs lietuviai ir šalies biurokratinė sistema. Tačiau tokiu atveju, jei nenorite pasijusti lyg grįžę į studijų suolą, nemažai skyrių reikės praversti. Nepaisant to, autoriaus šmaikštumas ir įžvalgumas yra didžiausias šios knygos pliusas.
Kodėl neskaityti? Nes knyga neturi aiškios pagrindinės minties, čia yra daug apie viską, bet pagrinde apie vieno žmogaus gyvenimą Lietuvoje – darbą ir kasdienes smulkmenas. Mano skoniui per daug apie vidines EHU peripetijas. Vietomis kūrinys parašytas kaip mokslinis darbas, tačiau nenurodant išnašų. Aš nežinau ar tokiu atveju galima iki galo pasitikėti autoriumi ir priimti informaciją už gryną pinigą.
Aš pradėjau skaityt ir kažkaip nekabina. Padėjau į šoną. Laikinai tipo, bet nežinau, ar tikrai norėsiu skaityt.
Ten pradžia vos ne geriausia dalis (kur juokinga). Tai jei nekabina, kaži ar toliau kas pasikeis 🙂